Neribotas mobilumas: transportas tampa prieinamesnis, bet kelionė vis dar nutrūksta pakeliui

Tolimojo susisiekimo vežėjai Lietuvoje jau turi 120 autobusų su keltuvais, tačiau vienu tokiu autobusu per metus vidutiniškai pasinaudoja vos vienas ar du žmonės su judėjimo negalia. Tuo pat metu beveik du trečdaliai Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) spalį apklaustų žmonių su negalia per metus bent kartą atsisakė kelionės dėl transporto problemų. Kodėl pritaikytų autobusų daugėja, o žmonės su negalia jais beveik nevažiuoja? Spalio 20 d. nuotoliniame forume „Neribotas mobilumas: kaip pakeisti Lietuvos transporto žemėlapį?“ valstybės institucijų, vežėjų, savivaldybių ir žmonių su negalia organizacijų atstovai sutarė: pritaikyta transporto priemonė – tik pusė darbo. Kol žmogus negali saugiai pasiekti stotelės, patekti į autobusą ar traukinį ir grįžti namo, kelionė nutrūksta pakeliui.

Forumą organizavo Lietuvos žmonių su negalia sąjunga, parėmė Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra (ANTA) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; renginys vyko Europos prieinamumo išteklių centro „AccessibleEU“ programos kontekste. Jame dalyvavo 169 ministerijų, savivaldybių, vežėjų, oro uostų, geležinkelių, turizmo informacijos centrų ir žmonių su negalia organizacijų atstovai.

ANTA direktoriaus pavaduotoja Rasa Balaišienė forumą pradėjo primindama, kad kalbama ne tik apie techninius sprendimus, o pirmiausia apie žmogaus teises, lygybę ir judumo laisvę. Pasak jos, tikrasis prieinamumas prasideda nuo požiūrio: kol žmogus su negalia bus laikomas išimtimi, o ne lygiaverčiu keleiviu, jokios investicijos į transportą nebus iki galo veiksmingos – todėl būtina keisti nuostatas ir laužyti stereotipus.

Kelionė stringa dar iki stotelės

LŽNS projektų vadovė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė pristatė dviejų tyrimų duomenis. 2026 m. spalio apklausa parodė, kad 63 proc. apklaustųjų per metus atsisakė kelionės dėl transporto problemų, 70 proc. važiuoja automobiliu, nes kitos išeities neturi, o 90 proc. viena didžiausių kliūčių įvardijo žiemą nevalomus šaligatvius ir stoteles. Labiausiai stringa ne pati kelionė transporto priemone, o kelias iki stotelės ir įlipimas: nė vienas apklausoje dalyvavęs vežimėlio naudotojas įlipimo neįvertino kaip „gerai“. Tą pačią tendenciją rodė ir 2025 m. LŽNS tyrimas apie turizmo prieinamumą: automobilį pagrindine kelionių priemone įvardijo daugiau nei pusė (52,8 proc.) žmonių su negalia, o 57,1 proc. kelionių organizatorių pageidavo patikimo prieinamo transporto tiekėjų sąrašo.

„Ne žmonės su negalia turi prisitaikyti prie nepritaikytų sąlygų – keistis turi transporto sistema. Kai žmogų veža artimieji arba jis moka už brangesnį taksi, problema neišsprendžiama, o tik paslepiama, jos kainą perkeliant žmogui ir jo šeimai“, – teigė G. Žemaitaitytė-Buinevičė.

Autobusai pritaikyti, bet keleiviai jų nepasiekia

Lietuvos keleivių vežimo asociacijos prezidentas Gintaras Nakutis pateikė iškalbingą skaičių: iš 500 tolimojo susisiekimo autobusų 120 turi keltuvus, tačiau vienu autobusu per metus vidutiniškai važiuoja vos vienas ar du žmonės su judėjimo negalia, o priemiestiniuose maršrutuose pasitaiko mėnesių, kai nevažiuoja nė vienas. Pasak jo, keleivius labiausiai sulaiko nepritaikytos stotelės ir šaligatviai. Be to, keliones verta planuoti iš anksto, nes vietos žmonėms su judėjimo negalia gali būti išpirktos.

Kaip viena nesėkminga patirtis atgraso nuo kitų kelionių, iliustravo „Jonavos autobusų“ direktorius Otaras Urbanas: žmogus vežimėlyje turėjo grįžti nuo stotelės, nes iki giminaičių namų laukė pusantro kilometro žvyrkelio. „Jei tokiu būdu nutrauki suplanuotą kelionę, automatiškai atsiranda baimės“, – sakė jis.

Susisiekimo ministerijos patarėjas Nemunas Abukauskas pripažino, kad ministerija negali tiesiogiai kištis į savarankiškąsias savivaldybių funkcijas, o savivaldybės dar neturi išsamios gatvių ir infrastruktūros inventorizacijos, todėl trūksta tikslių duomenų, kiek objektų pritaikyta ir kiek lėšų reikia likusiems pritaikyti. Forumo dalyviai klausė, ar bus nustatyti vienodi minimalūs viešojo transporto prieinamumo reikalavimai visoms savivaldybėms, ir atkreipė dėmesį, kad mažesniuose miestuose nėra nei asistentinio taksi, nei pavežėjų, o socialinis taksi kai kur dirba tik iki 18 val.

Pacientų pavėžėjimas: 6–7 valandos laukimo ir 259 eurai už 1,1 km

LŽNS projektų koordinatorė Ugnė Šakūnienė atkreipė dėmesį į pacientų pavėžėjimo paslaugos (tel. 1808) spragas. 2025 m. gegužę dėl lėšų trūkumo paslauga buvo apribota ir atnaujinta tik lapkritį, pagalba nunešant laiptais praktiškai retai užtikrinama, o grįžti namo po procedūrų tenka laukti 6–7 valandas. Remdamasi Valstybės kontrolės audito duomenimis, pranešėja pateikė pavyzdį, kai 1,1 km kelionei Vilniuje automobilis atvyko iš Elektrėnų, o kelionė kainavo 259 eurus.

U. Šakūnienė siūlė pasitelkti vietinius vežėjus, į sutartis įtraukti fizinę pagalbą kaip neatsiejamą paslaugos dalį ir paslaugų teikėjus vertinti pagal realų prieinamumą bei laukimo trukmę. „Sunkiai sergančiam žmogui ir jo šeimai gydymo prieinamumas neturėtų būti loterija“, – pabrėžė ji.

JT komitetas: vertinamos transporto priemonės, o ne visa kelionė

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėja ir Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos narė Lina Cicėnaitė priminė, kad 2026 m. rugpjūtį Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių komitetas atkreipė Lietuvos dėmesį: prieinamumas vis dar vertinamas pagal atskiras transporto priemones, o ne pagal visą kelionės grandinę, trūksta stebėsenos ir atgrasomųjų sankcijų. Kad tai ne teorinė problema, rodo Kontrolieriaus tarnybos nagrinėti atvejai: pavežėjimo paslaugos vairuotojas atsisakė vežti žmogų su negalia ir jo šunį pagalbininką, o iš anksto užsakytas keltuvas autobuse nebuvo suteiktas.

Žmonių su negalia teisių gynėja Monika Ošmianskienė palygino Lietuvą su užsieniu: Maljorkoje ar Taivane į autobusus ir traukinius galima įlipti savarankiškai, be išankstinės registracijos, o Dubline ir Londone dauguma taksi pritaikyti vežimėlių naudotojams. Lietuvoje, pasak jos, tarpmiestinių autobusų keltuvai dažnai nesaugūs, o įvažiavimo erdvės per siauros.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovas Andžejus Ravanas atkreipė dėmesį, kad prieinamumas – ne tik keltuvai ir žemagrindžiai autobusai. Regos negalią turintiems keleiviams kelionė dažnai nutrūksta dėl informacinių kliūčių, todėl informacija apie maršrutus, stoteles ir paslaugas turi būti pasiekiama ne tik vizualiai.

Kas jau pasiekta

Pokyčių netrūksta. Susisiekimo ministerijos Darnaus judumo ir inovacijų grupės patarėja Vaida Kazlauskienė priminė Memorandumą dėl transporto prieinamumo gerinimo ir nurodė, kad tolimojo susisiekimo vežėjai pastaruoju metu įsigijo per šimtą naujų autobusų su keltuvais. Susisiekimo viceministras Lukas Paškevičius pabrėžė, kad pritaikyto transporto reikia ne tik žmonėms su negalia, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms, tėvams su vaikais ir kiekvienam tam tikrais gyvenimo etapais.

„Lietuvos oro uostai“, kaip pristatė Individualių poreikių ir keleivių patirties valdymo projektų vadovė Aušra Burškienė, teikia nemokamą specialiąją pagalbą: įrengtos pagalbos iškvietimo stotelės, taktiliniai takai, informacija Brailio raštu, o nematomą negalią turintiems keleiviams skirtos „Saulėgrąžos“ juostelės. „LTG Link“ keturiose didžiosiose stotyse teikia asistavimo paslaugą, į Lietuvą jau atvyko nauji traukiniai, senuosiuose pradėti įrengti keltuvai, o bilietų automatus tobulinti padėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. „Siekiame, kad į traukinį, nesvarbu, kokioje stotyje jis sustoja, žmogus galėtų įlipti savarankiškai, o pagalba būtų tik priedas prie paslaugos“, – sakė „LTG Link“ Viešųjų paslaugų valdymo vadovas Ernestas Repšys.

„Jonavos autobusai“ visais maršrutais leidžia tik žemagrindžius autobusus su švieslentėmis ir garso informavimu, kasmet moko vairuotojus, o iki 2029 m. planuoja turėti tik žemagrindžius ir elektrinius autobusus. „Kaip rodo mūsų patirtis, tai yra patogu visiems“, – apie universalųjį dizainą sakė O. Urbanas.

LŽNS: investuoti reikia į visą kelionės grandinę

Forumo išvada vienareikšmė: tikram „neribotam mobilumui“ pasiekti reikia investuoti ne tik į transporto priemones, bet ir į visą kelionės grandinę – šaligatvius, stoteles, pritaikytą taksi, informaciją ir apmokytą personalą. Remdamasi forumo diskusija, LŽNS siūlo nustatyti vienodus minimalius viešojo transporto prieinamumo reikalavimus visoms savivaldybėms, atlikti gatvių, stotelių ir kitos infrastruktūros prieinamumo inventorizaciją, į pavėžėjimo paslaugų sutartis įtraukti fizinę pagalbą ir laukimo trukmės reikalavimus, taip pat įdiegti prieinamumo stebėseną ir atgrasomąsias sankcijas, kaip rekomenduoja JT Asmenų su negalia teisių komitetas.

„Šiandien žmogus su negalia gali įsigyti bilietą į pritaikytą autobusą, bet negali pasiekti stotelės. Kol atsakomybė už kelią iki stotelės bus išskaidyta tarp ministerijų, savivaldybių ir vežėjų, pritaikyti autobusai važinės tušti“, – sakė LŽNS projektų vadovė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė.