Kokią žinią perduoda griūvantys tiltai Lietuvoje?

Susisiekimo infrastruktūra, jos sauga ir patikimumas – vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių kiekvienos šalies ekonomikos plėtrą. Įvairių pramonės šakų vystymasis neįsivaizduojamas be kelių ir tiltų infrastruktūros plėtros bei esamų statinių saugaus naudojimo. Didėjantys transporto srautai, jų intensyvumas, svoriai ir kiti parametrai tampa nauju iššūkiu tiek projektuojant, tiek ir eksploatuojant bei prižiūrint transporto infrastruktūros statinius.

Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Gelžbetoninių konstrukcijų ir geotechnikos katedros prof. dr. Dariaus Bačinsko, šiuolaikinių tiltų naudojimo trukmė siekia 100 m. ir daugiau. Projektuojant tiltus turi būti įvertinta veikiančių apkrovų ir poveikių, aplinkos sąlygų, eksploatacinių reikalavimų kaita, galima medžiagų savybių degradacija bei kiti veiksniai, lemiantys tiltų saugą ir patikimumą visame eksploataciniame laikotarpyje. Praktika rodo, kad tiltų amžius neretai gali būti ženkliai trumpesnis. Pavyzdžiai Lietuvoje – Panemunės tiltas Kaune arba Paparčių viadukas A1 kelyje Vilnius-Klaipėda. Šių statinių eksploatacinė trukmė tesiekė kiek daugiau nei 50 m.

„Šiuolaikinėje tiltų inžinerijoje neretai iškyla dvigubas klausimas – turime galvoti apie ateities tiltus ar tiltus ateityje? Svarbūs abu aspektai. Pirmasis atspindi regiono ar šalies vystymosi lygį, o antrasis – sugebėjimą adaptuoti žinias ir kompetenciją, tinkamai planuoti finansinius išteklius infrastruktūros statinių priežiūrai ir savalaikių intervencinių priemonių panaudojimui“, – pabrėžia VILNIUS TECH novatorius.

Anot D. Bačinsko, tilto per Nevėžį Kėdainiuose bei rekonstruojamo A. Meškinio tilto per Neries upę Kaune griūtys gali būti laikomos savotišku blickrygu, Lietuvoje eksploatuojamų automobilių kelių tiltų sistemoje. Per kelias savaites įvykusių su tiltais susijusių incidentų skaičius – didesnis už per pastaruosius 10 m. įvykusias tiltų avarijas. Šiuo atveju nevertinamos išprovokuotų incidentų, įvykusių dėl transporto priemonių atsitrenkimo, vandalizmo veiklos ir pan., pasekmės. Tilto per Nevėžį Kėdainiuose perdangos sijos griūtis įeis į atkurtos Nepriklausomos Lietuvos tiltų inžinerijos istoriją kaip pirmasis statinys, kurio laikantysis elementas galimai suiro ne dėl išorinių mechaninių poveikių, bet ženklaus konstrukcinio elemento fizinio nusidėvėjimo.

„Visame pasaulyje morališkai ir fiziškai senstantys infrastruktūros statiniai, jų priežiūra bei savalaikių intervencinių priemonių planavimas – viena didžiausių pastarųjų dešimtmečių problemų tiltų inžinieriams. Kaip parodė pastarojo meto įvykiai, Lietuvoje eksploatuojami tiltai – nelikę nuošalyje. Nurimus aistroms ir kritinėms interpretacijoms po įvykusių incidentų, galima iš naujo pažvelgti į tiltų eksploatacijos problemas bei pagrindines priežastis, kurių analizė bei išmoktos pamokos leis išvengti avarijų ateityje“, – dėmesį atkreipia profesorius.

Jis teigia, kad pirmiausia reikia pradėti nuo tiltų eksploatacijos sąvokos identifikavimo. Tiltų techninė eksploatacija turi apimti ne tik nuolatinę priežiūrą, kasmetines apžiūras, atsiradusių pažaidų ir defektų identifikavimą bei jų kitimo stebėseną, bet ir intervencinių priemonių įgyvendinimo veiklas pažaidų ir defektų pašalinimui bei jų kitimo prevencijai. Tilto konstrukcijų degradacija neprasideda akimirksniu. Ji vystosi ilgą laiką ir viskas prasideda nuo smulkių dalykų, kurių pašalinimui pradinėse stadijose nereikia didelių investicijų.

dr. Darius Bačinskas

Užsienio šalyse atlikti tyrimai rodo, kad tiltų eksploatacijoje adaptuojant „Nieko nedaryk“ strategiją (angl. Do nothing strategy), tiltų gyvavimo trukmė siekia apie 45-50 m. Gyvavimo trukmę galima padidinti daugiau nei du kartus (vidutiniškai iki 100-120 m.), tinkamai prižiūrint tiltus ir imantis savalaikių intervencinių priemonių.

„Lietuvoje gerosios praktikos pavyzdžiu ir etalonu turėtų tapti ilgiausias Lietuvoje Lyduvėnų tiltas, kurio trijų tarpatramių santvarinės perdangos sėkmingai eksploatuojamos jau daugiau nei 100 m. Tiltų eksploatacinė patirtis rodo, kad dažniau ir tinkamai remontuojamų tiltų eksploatacinės išlaidos gyvavimo cikle yra apie 50 proc. mažesnės už tiltų, kuriems pasirenkami tarpremontiniai periodai yra dvigubai ilgesni. Deja, bet Lietuvoje tai jau tampa tendencija ir dėl to turime blogos ar net kritinės būklės tiltus, kurių tikrasis skaičius gali būti daug didesnis nei deklaruojama viešoje erdvėje“, – pasakoja D. Bačinskas.

Kitas svarbus aspektas, pasak profesoriaus, susijęs su blogos ar kritinės būklės tiltų tikrojo saugos lygmens savalaikiu identifikavimu. Dažnu atveju, techninės apžiūros metu identifikavus blogą ar net avarinę būklę, apsiribojama transporto priemonių svorių ribojimu. Dažnai, išanalizavus pateiktas ataskaitas ar tyrimų aktus lieka neaišku, ar statinio tolimesnė eksploatacija – apskritai saugi.

„Blogos ir kritinės būklės tiltams būtina atlikti ne techninės būklės vertinimą, bet statinio ekspertizę, kuri tyrimų rangovą įpareigoja atlikti statinio laikančiųjų konstrukcijų (visų arba tik labiausiai nusidėvėjusių) laikomosios galios bei saugos eksploataciniams poveikiams vertinimą. Tinkamai atliktos konkretaus statinio ekspertizės leistų adekvačiai įvertinti esamo statinio atsaką išorės poveikiams, jo laikomąją galią, saugos lygmenį bei kritiškai įvertinti galimų intervencinių priemonių pobūdį. Taip pat – jų įgyvendinimo rekomenduojamus arba privalomus terminus“, – įžvalgomis dalijasi VILNIUS TECH novatorius.

D. Bačinskas pabrėžia, kad griūvantys tiltai siunčia aiškią žinutę – avarijos galėjo sukelti ženkliai liūdnesnes pasekmes ir tai tarsi suteikia dar vieną nemokamą galimybę keistis ne tik požiūriui, bet ir esamai sistemai. Pastaroji – neefektyvi ir nepakankamai prisideda prie eksploatuojamų Lietuvos tiltų bendro saugos augimo. Sąvoka tiltai ateityje pastaruoju laikotarpiu ir ateinančiais dešimtmečiais turėtų tapti kertiniu aspektu Lietuvos tiltų inžinerijos sistemoje. Realių įstatyminių, strateginio planavimo, finansinių ir kitų susijusių priemonių būtina imtis nedelsiant.