Vilnietę Robertą 40 metų senumo „Ford Escort“ puoselėti ir modifikuoti paskatino tėtis

Lietuvoje merginos, besidominčios automobiliais, važiuojančios automobilių sporte, modifikuojančios savo automobilius ir nevengiančios vakarų leisti garaže, vis dar retenybė. Atvejų, kai ant bene laukiamiausio automobilių kultūros festivalio „Chill’n’Grill“ scenos atsiimti apdovanojimą lipa dailiosios lyties atstovė, kone nepasitaiko. Iki šių metų, kai pastaruosius kelerius metus savo „Ford Escort“ puoselėjanti Roberta Butrimaitė nusinešė vieną trokštamiausių prizų visame renginyje.

1982 m. laidos „Ford Escort MK3 Ghia“ į festivalį atvairavusi R. Butrimaitė tikrai ne kartą galėjo išgirsti, kad einantys pro šalį ir pastebėję jos automobilį daugelis įvertina jį pavadindami „saldainiu“. Panašiai galvojo ir renginio partneriai „Albert Berner“, iš kone pusantro šimto festivalio automobilių išskyrę jos „Ford“ ir kantrybę darbuojantis garaže prie seno, gatvėse jau nebesutinkamo, modelio įvertinę milžinišku įrankiu komplektu.

Štai taip iš visiško nulio – apleisto ir, galima sakyti, niekam neįdomaus – R.

Butrimaitės „Ford“ virto išties ypatingu automobiliu, puikiai tinkančiu JDM LT komandos drauge su mineraliniu vandeniu „Vytautas“ kuriamai pasakojimų apie Lietuvos benzingalvių gyvenimą serijai „From Zero to Hero“.

Garažo duris pravėrė tėtis

Vilnietė R. Butrimaitė pasakoja, kad prie vairo sėdo prieš kone aštuonerius metus. Jai galimybė vairuoti buvo lyg svajonės išsipildymas, o ypač dėl to, kad jau turėjo automobilį, padovanotą tėčio. Paklausta, kodėl taip veržėsi vairuoti, mergina neslepia – jai ši galimybė visada asociavosi su laisve.

Pirmasis jos turėtas automobilis irgi buvo trečios kartos 1985 m. gamybos „Ford Escort“. Anot jos, daugelis šį modelį gali prisiminti kaip tą, kurį turėjo tėvai ar seneliai. Kurį laiką tiesiog pasivažinėjusi ji suprato, jog nori, kad „Ford“ kažkuo išsiskirtų iš kitų.

„Šeimoje tuo metu turėjome porą tokių modelių, tai nuo vieno iš jų nusiėmiau penkių stipinų ratlankių komplektą, nusprendžiau nusidažyti juoda spalva. Užsidėjau juos ir supratau, kad tai, ką matau prieš save, man teikia daug džiaugsmo. Nuo to ir prasidėjo mano, kaip automobilininkės, „karjera“, atsirado nauji draugai, automobilių renginiai ir sėdėjimas garaže“, – prisimena R. Butrimaitė.

Visgi pirmasis „Escort“ jos rankose neužsibuvo – teko atsisveikinti. Ir benaršydama po automobilių skelbimus mergina atrado kitą – 1982 m. laidos „Ford Escort MK3 Ghia“. Automobilio kėbulas buvo puikios būklės, įranga – retesnė, tačiau variklio skyrius reikalavo rimto remonto.

„Variklis buvo tikrai pavargęs, dingusi kompresija, todėl reikėjo galvoti apie jo keitimą. Šitaip gimė mintis, kad motoro reikia galingesnio, taip pat geresnio karbiuratoriaus, naujos spalvos, žemesnės ir tinkamai veikiančios pakabos, gražesnius ratlankius, įdomesnes eksterjero detales“, – sako pašnekovė.

Pagalvojusi apie automobilio pokyčius, R. Butrimaitė nusprendė jų imtis pati. Per tą laiką, juokiasi, suprato, kad perrinkinėti variklį jai patinka labiau nei automobilį ruošti dažymui.

„Buvo įdomu sužinoti, kaip automobiliai ruošiami dažymui, bet šis darbas tikrai atėmė daugybę nervų ir laiko. Ne kartą norėjau viską mesti lauk, užrakinti garažą, išmesti raktą ir niekad daugiau to automobilio nebematyti“, – juokiasi ji.

Reakcijos motyvuoja

Visgi po visų darbų „Ford Escort“ išriedėjus iš garažo, neslepia pašnekovė, aplinkinių reakcijos, šypsenos, į viršų keliami nykščiai, žvilgsniai tikrai suteikia papildomos motyvacijos darbus tęsti. Galiausiai, sako ji, ir pačiai smagu matyti ne tik, kaip mylimas automobilis keičiasi, bet ir kaip gerėja jo valdomumas bei važiavimo savybės.

„Per paskutinius porą metų su automobiliu stipriai pajudėjau į priekį – atsirado finansinių galimybių. Pavyzdžiui, sena ir suskilinėjusi centrinė prietaisų konsolė buvo aptraukta nauja medžiaga ir restauruota. Taip pat buvo persiūtos priekinės sėdynės“, – pasakoja benzingalvė.

Drauge su tėčiu R. Butrimaitė atnaujino automobilio durelių apdailas ir, džiaugiasi ji, tėtis dar padėjo atnaujinti ir gautą medinį vairą, pavarų svirtį, apdailos detales iš medžio ant durelių bei viską nulakavo viena tarpusavyje derančia spalva.

Ne vienoj vietoj, pasakoja mergina, tenka suktis ir pritaikyti tas detales, kurios yra, pasitelkti ne tik rankų darbą, bet ir vaizduotę. Taip dėl to, kadangi biudžetas nėra begalinis, tenka pokyčius įgyvendinti taupant ir sukantis sumaniai, tačiau viską sudėjus kartu, sako ji, gautas rezultatas tikrai džiugina.

Dėkinga dviems žmonėms

Paklausta, kas atvedė į automobilių pasaulį, R. Butrimaitė neslepia – tėtis. Jis ne tik jai nupirko pirmąjį automobilį, bet ir leido su juo eksperimentuoti bei visus bandymus skatino bei vis dar prisideda prie jos sugalvotų projektų.

Antrasis žmogus, kuris išmokė daugybės dalykų, sako mergina, yra jos bičiulis Arnis. Pastarasis taip pat padeda jai ieškant geriausių sprendimų ir atliekant įvairiausius darbus.

Nepaisant to, kad jai į rankas „Chill’n’Grill“ festivalyje atiteko bene trokštamiausias prizas, R. Butrimaitė sako, kad norėtų viską, kas susiję su jos „Escort“, padaryti iš naujo. Tik šįkart – nebe stengiantis apsieiti kuo taupiau, o skiriant daugybę dėmesio detalėms ir kokybei.