Mianmaro maršrutas:

 

Tęsiu kelionę ir iš Chiang Mai esančio Tailande skrendu į Mianmarą. Vizą esu išsipirkęs dar gerokai prieš kelionę, kuri galioja 28 dienas, kainavo 31 Eur. Skrydis nors ir netolimas, tačiau nepigus – 120 EUR. Nusileidžiu vėlai vakare ir iškarto pastebiu šalių skirtumus – už lėktuvo lango regiu vos apšviestą oro uostą ir aptrupėjusį asfaltą. Įsėdu į 60-ųjų gamybos autobusą be jokių patogumų. Vairuotojai jauni vaikinukai – jiems tai ir darbas ir pramoga, visur tamsu ir nejauku. Vaikinukai plius minus basi, apsisiautę tradiciniai sijonais ir šypsosi tau juoda burna. Nors ir visai jauni, bet dantų beveik nelikę – vėliau sužinojau, kad kaltas kramtomas tabakas. Nejauku... Naktinis Mandalay miestas tuščias, tamsus, asfalto beveik nėra, kur ne kur kūrenasi laužai su šalia stovinčiais keliais vietiniais žmonėmis, parduotuvių nedaug, gatvėse žmonių, automobilių beveik nėra. Nejauku... Atvykstu į savo hostelį, kuris pasirodo pagal vietinius standartus visai neprastas viešbutis, tad miegosiu prabangiai:



Čia mane pasitinka jaukesni žmonės – jie pasipuošę, šypsosi, kalba angliškai ir burnos su dantimis :) Man pristatomas padėklas su sulčių stikline, jaučiuosi pagerbtas. Kai priimamajame bepildant popierius man nukrinta šratinukas ant žemės, jie dviese jį paslaugiai kelia man. „Ne ne“ sakau, aš paprastas žmogus, ne ponas. Tačiau vistiek malonu :) Galvoju ar jau miegoti ar dar kažką apžiūrėti mieste. Nugali smalsumas ir keliautojo instinktai – sėdu ant 90-ųjų dviračio ir išvažiuoju. Taip miestas, išties tuščias, nieko nuostabaus. Radau maisto parduotuvę, kaip suprantu joje vietiniai nesilanko, maistas brangus. Grįžtu atgal į viešbutį, tačiau pamirštu telefoną dviračio krepšyje. Netrukus viešbučio personalas atneša telefoną ir pamoko taip daugiau nesielgti. Esu labai dėkingas. Bendrai jausmai apie Mianmarą dviprasmiški – ir baisu, ir miela. 

 

Išaušta kita diena ir dviprasmški jausmai akimirksniu išsisklaido :) Pamatau atgijusį miestą pilną judesio, karščio, senų mašinių, dviračių, motorolerių, purvo, spalvų, linksmų žmonių ir skurdo. Visiški kontrastai. Baimės jausmo kaip nebūta – žmonės pasirodo nepaprastai draugiški, smalsūs ir pagarbūs. Jiems turistai dar retenybė, tad jaučiamas jų nuoširdus domėjimasis atvykėliais. Be to, turistų miesto centre pasirodo visai nemažai.


Šį miestą geriausiai apžiūrėti užsisakius privatų taksi – nėra labai pigu, tačiau visą dieną tave vežioja po miesto įžymybes. Tikrai tikrai geriau nei savarankiškai, nes miestas didelis, keliai, eismas ir kitka suprantami tik vietiniams. Turistai patys beveik nevažinėja. Taksistas nors ir pagyvenęs vyriškis tačiau angliškai kalba, plepa nesustodamas, bet gan profesionalus kaip gidas. Pačiame pirmame sustojime pačiu pirmu reikalu – mano vairuotojas apsikabina mane ir fotografuojasi atsiminimui :) Tikrai nuoširdūs žmonės.






 
 
 

Mieste be galo daug pogodų, vien tik ant žymiosios kalvos miesto šiaurėje jų yra apie 700, kai kurias iš jų ir aplankome. Deja kai kurios jų skirtingai nei Tailande ne pačios geriausios būklės. Toliau persikeliam laiveliu į salą, kurią verta aplankyti dėl autentiškų pogodų autentiškoje aplinkoje. Tiesa autentiškumas būna visoks – taip pat ir šiūkšlių forma, kurios verčiamos čia pat vietoje pakelėse :( Čia keliauju arkliais įkinkytais vežimais, kurie šiaip nelabai pigūs.

 

 


 

 


Vėliau aplankome labai įdomią medinę šventyklą ir nors ji viduje tuštoka, tačiau jausmas joje tikrai labai įdomus, labai patiko. Smagu matyti, kad šias vietas lanko ne tik turistai, bet ir vietinis jaunimas – pasipuošę spalvingais rūbais, jie atrodo tikrai nuostabiai. Žinoma čia daug vienuolių ir vienuolių (moterų). Pastarosios vilki rožinius rūbus – pasirodo rožinė spalva puošia ne tik Paris Hilton, bet ir visiškai kitokios natūros moteris :)




 


Tuomet aplankom vietas kur moterys senuoju būdu verpia spalvotus tradicinius rūbus, kuriuos dėvi daugybė žmonių ir galiausiai atkeliaujam palydėti saulės. Tai išties nuostabi ir viena populiariausių vietų mieste – tai pats ilgiausias 1,2 km ilgio medinis tiltas pasaulyje pavadinimu "U Bein". Čia pasitikti ir palydėti saulės kiekvieną dieną susirenka minios turistų ir vietinių žmonių – visi vaikštinėja tiltu pirmyn atgal, plaukioja valtelėmis ir tiesiog mėgaujasi gyvenimu. Čia atrandu kaip gražiai ir kaip greitai bei meistriškai piešia piešinius vietiniai žmonės. Buvau tikrai nustebęs.



 

 





Pilnas įspūdžių grįžęs į savo viešbutį suprantu kaip stipriai pasikeitė mano požiūris į šią šalį vos per 24 val. Perfrazuojant galima pasakyti “nepeik dienos be vakaro”. 

 

Kitą dieną aplankau miesto centre įsikūrusį Mandalay rūmus, kurie apjuosti milžiniška taisyklinga kvadratine siena ir kanalu – šio kvadrato viena kraštinė yra 2 km ilgio. Įdomu tai, kad čia daug kariškių saugančių šią vietą ir patekimas yra tik užregistravus pasą. Pačių rūmų esančių viduje grožis atsiveria užlipus į apžvalgos bokštą. Tiesa rūmai buvo sugriauti per antrą pasaulinį ir po to atstatyti, tad nėra originalūs.

 
 

 

Toliau lygia vietove keliauju 200 km į pietus nebrangiu autobusu į Baganą – vieną žymiausių Mianmaro vietų. Tai UNESCO paveldo vieta - didžiulė 100 kvadratinių kilometrų vietovė, kurioje pristatyta daugybė pagodų. Wiki rašo kad jų čia yra virš 4000 statytų nuo 9 iki 13 amžių laikotarpyje. Kaip vėliau įsitikinau dėl skaičiaus Wiki greičiausiai nemelavo. Patekti į šią zoną kainuoja 20 USD. Kai kurie turistai mano nuostabai bando išvengti šio mokesčio, bet tai negarbingas reikalas manau, tad susimoku. Sutinku prancūzą keliautoją, kuris ne tik žino kur yra Lietuva, bet prieš keletą mėnesių lankėsi Vilniuje. Smagu :) Apsigyvenu miestelyje Nyaung-U, hostelyje skambiu pavadinimu „Grand Empire Hotel“. Tiesa nieko čia „grand“ ar „empire“ nėra, tačiau gyvenu šalia vietinių žmonių ir vietinėje aplinkoje kas man patinka. 

 

Kiti miesteliai pastebėjau kitokie – prabangūs viešbučiai turtingiems tursitams iš Vokietijos. Ši vieta gerai žinoma turistinė kryptis, tad tursitų tikrai daug, bet nėra ankšta nes viskas išdėstyta gan dideliame plote. Kitą dieną visiškai nebrangiai išsinomuoju elektrinį motorolerį (pasirodo po šias apylinkes leidžia keliauti tik tokiais) ir neriu pažiūrėti už ką čia duodami UNESCO medaliai. O pažiūrėti tikrai yra į ką – nedaug paliestos gamtos apsuptyje čia randasi daugybė pagodų - ir nedidelių ir tiesiog milžiniškų, dydžio sulig piramidėmis. Važiuoju nuo vienos prie kitos ir mėgaujuosi puikia karšta diena. 

 

 

 

 

 





Bevažinėdamas susimąstau - rodos Mianmaras nėra kažkokia istoriškai garsi šalis, tačiau žmonės pastatė tokį kiekį ir tokio dydžio statinių tuomet kai dar neegzistavo Lietuvos valstybė. Kaip ir kodėl įdėta tiek pastangų lieka mįsle. Žinoma, tokių mįslių pasaulyje daugybė. Fantastiška diena užsibaigia saulės palydėjimu apžvalgos bokšte. Beje, rytais turistai mėgsta visą vietovę apskristi oro balionu – iš jo vaizdas turėtų būti nuostabus. Bet mano vidinis finansų patarėjas neleidžia pasimėgauti šia pramoga :) 

 

 
Bandau skaičiuoti pagodas :)

Bevažinėdamas susipažįstu su miela moteriške, kuri piešia ir parduoda piešinius iš susmulkintų įvairių spalvų akmenukų – ir dėl nuostabių piešinių ir dėl šilumos kuria spinduliuoja ši moteriškė, tampu pavyzdingu klientu – perku keturis iškarto :) 

 

Vakare aplankau savo miestelį, kuris nors ir niūrokas tačiau vistiek atrandu puikių vietų – kaip kad jauki šventykla, kurioje ilsėdamasis po dienos praleidžiu keletą valandų.

 

Azijiečių laisvalaikio sportai kiek kitokie nei mūsų. Jie iš prigimties visi šiek tiek "karatistai" :)


Jaučiu kaip susilieju su vietine aplinka, pradedu gyventi azijietišku ritmu :) Kad jau susilieju... tai grįždamas namo pasirįžtu išbandyti vietinius tradicinius valgius. Už kelis dolerius gaunu krūva lėkštučių su neaiškios kilmės ir aiškaus nemalonaus kvapo substancijom. Iš pagarbos vietiniams ir noro sau kažką įrodyti, valgau tuos valgius iš kurių gal tik keli buvo pakenčiamo skonio :D Tokių ekstremalų čia nedaug ir eidamas namo galvoju ar nebūsiu padaręs klaidos. Tačiau rytas parodė, kad klaidos nepadariau :) Vėliau sužinojau, kad net vietiniai nemėgsta kai kurių iš tų patiekalų. Nieko nuostabaus :)

 

 

Toliau autobusu keliauju 300 km į rytus prie kitos garsios vietos – Inle ežero. Kertam gan stačius kalnus ir sustojame miestelyje Nyaung Shwe. Tai pagrindinė apsistojimo vieta, kurioje miestelio vietoje apsistosite skirtumo nėra, nes jis mažas, o iki pačio ežero vistiek keliausite laiveliais. Čia toji vieta kur žmonės gyvena ant ežero t.y. nameliuose pastatytuose ant medinių kojų ir užsiima žvejyba, verpimu iš nendrių, cigarų vyniojimu, laivelių statyba ir kitokiais amatais, tarp jų žinoma ir turizmu. O turistui čia svarbiausia paplaukioti – tad sėdu ir aš į laivelį už 12 USD ir visą dieną plaukioju iš vienos vietos į kitą. Gidas turi standartinį maršrutą – nuplukdo į pagodų krantą, parodo kitų atrakcijų, tame tarpe ir moteriškių kurios vis dar dedasi tradicinius žiedus ant kaklo. Kažką girdėjau, kad ši tradicija kilo dėl to, kad būktai šie žiedai saugojo nuo tigrų ir be kita ko yra gražu. Na, gal :) Maudytis čia tikrai nesigaus nes vieta yra kalnuose ir didžiulio ežero plote net šaltoka – tenka išsitraukti striukę ir užsigobti kapišoną.





 

 






 

 




 

Cigarų gamyba:










 



 


Vakare savo hostelyje pavadinimu „Shwe Pauk Pin Inn“ papuolu į šeimyninį balių. Į savo kambarį prasmukti nepavyko... Esu pasodintas prie stalo, gaunu taurę vietinio vyno, užkandos česnako skiltelių pavidalu ir turiu prisijungti prie namudinio koncerto :) Šeiminkė ir jos broliai – mieli žmonės, išsitraukę gitarą dainuoja ne ką kitą, o visus mums žinomu roko šlagerius. Tiksliau ne dainuoja, o gromuliuoja beprasmius žodžius, nes angliškai nemoka nei žodžio :D Tačiau gromuliuoja į melodiją. Kai prasitariu, kad man patinka The Beatles, reperture iškarto atsiranda Yesterdey ir Hey Jude ir esu paskiriamas solistu :D Labai miela kompanija. Kitą dieną šeimininkė rodo nuotraukas su įvairiais turistais, kurie čia buvo ir fantastiškai praleido laiką. Rodo nuotraukų albumą ir pasakoja sava kalba koks buvo geras laikas ir kaip ji pasiilgo tų žmonių. Ir tada suprantu kaip vietiniams žmonėms svarbu tokie maži dalykai kaip trumpam apsilankę tursitai iš Vokietijos. Mums tai tik akimirka, o jiems gyvenimo įvykiai. 

 

Kitą dieną su jaunu vaikinuku gidu keliaujam po vietines apylinkes. Galima keliauti ir su nakvyne – nemanau, kad tokiu atveju daug daugiau pamatytumėt, tačiau neabejotinai labiau įsitrauktumėt į vietinį gyvenimą.  Tikrai įdomu pamatyti kaip vietiniai gyvena kaimo vetovėse. Nameliai jų kuklūs, tačiau vistiek visi turi išmaniuosius telefonus, o kai kurie ir saulės baterijas pasistatę. Gidas nerealus – puikiai kalba angliškai, domisi viskuo, tikrai nepasakysi, kad gyvena šalyje kur internetas atsirado 2007 metais, tad plepam neužsičiaupdami apie viską – pasakoja apie kobras ir mažiau pavojingas gyvates kurias pramogai sukdavo ore kaip kokį lasą ir kad tigrų čia kadaise būta. Jų labai bijo. Ir dar sako, kad turistai yra tikri kvailiai nes nieko nebijo – pamatę kobrą šoka ją fotografuoti :D Nuoširdžiai rekomeduoju šį vaikiną, kurį galima rasti Facebooke "Timo Trekking & Tours".



 










Žodžiu puikiai išsikalbėjęs dar gaunu kvietimą apsilankyti vakare jo namuose vakarienei. Žinoma sutinku ir apsilankau mūsiškio kambario dydžio būdelėje iš palmių lapų kur nėra nei WC nei vandentiekio, lovų irgi nėra. Užtai yra gera nuotaika, optimistiškas požiūris į gyvenimą ir ateities viltys. Kalbam su namo šeimininku ir jo kambarioku apie interneto verslus – pasirodo jo draugas studijuoja IT Pietų Korėjoje – kas jiems yra tas pats kas mums 90-aisiais buvo Londonas. Aš jiems rodau nuotraukas su mūsų Kalėdų vaizdais – sniegas ir apsnigtos mūsų gatvės jiems atrodo kaip iš pasakos. O užsiminus kad pas mus būna ir – 20, jie tai priima už tikrą pokštą. Jie niekada nėra matę sniego... O aš susivokiu kad jau ir aš pradedu pamiršti kas yra mūsų žiema - man jau tampa natūralu karštis sausio mėnesį, aštrūs valgiai ir visa ta nešvara gatvėse. Grįžęs namo prisimenu kokį baugų pirmą įspūdį sukėle Mianmaras – neįtikėtina, negaliu patikėti koks tai buvo klaidingas įspūdis.

 

 

Toliau autobusu keliauju kogero ilgiausią kelionėje atkarpą 600 km į šalies pietus į Hpa-An. Tai vidutinio dydžio miestas mažiau lankomas turistų, tačiau dėl nuostabių apylinkių tikrai vertas aplankyti. Apsistoju labai tvarkingame hostelyje „Soe Brothers 2 Guesthouse“, kuris pilnas turistų iš įvairių šalių.



Čia geriausia išsinomuoti motorolerį ir apvažiuoti vietines apylinkes. First things first – pirmu taikymu važiuoju link vietinės įžymybės „Zwegabin“ kalno. Jis žinoma įspūdingas, tačiau svarbiausia čia yra ne grožis, o iššūkis į jį įkopti. Kalno aukštis yra 722 metrai, tačiau privažiavęs prie jo įsitikinu, kad 722 metrai popieriuje atrodė daug kukliau :) Vistik pasirįžtu į jį kopti ir kaip protingas planuojantis žmogus pas vietinį vaikinuką paklausiu kiek laiko užtruks į jį įkopti. Jis atsako, kad jam užtrunka 2 valandas, o aš norėdamas pralinksminti jo apatišką dieną atsakau, kad man užtruks daug mažiau :D :D Sekančias kelias valandas šie žodžiai gongais skamba mano galvoje... Kopti tikrai nelengva nes teks lipti stačiu akmenuotu takeliu jei galima jį pavadinti takeliu. Be to kopiau vidurdienį kuomet temperatūra siekė kokius 35 laipsnius. Ir nors iki pačios viršūnės neįkopiau (shame on me), tačiau vaizdas atsiverė tikrai nuostabus. Atgal lipdamas sutikau keletą turistų grupelių, kurie apart pasisveikinimo visi užduoda vieną ir tą patį klausimą – ar dar daug lipti? Aš jiems meluoju ir sakau, kad jau nedaug :) 



 







Toliau aplankiau netoliese esančią „Saddan Cave“ olą. Nesunkiai ją praėjus kitame gale laukė pargrįžimas valtele, kurį irklavo moteriškė puikiai įsipaišanti į vietinį koloritą. Irgi tikrai rekomenduojama vieta.











 

Čia turėjau nemalonų nuotykį – motorolerio bagažinėje sugebėjau užsitrenkti motorolerio raktus. Prieš akis iškilo apokaliptinis vaizdas – kaip man teks palikti motorolerį su visais dokumentais ir kažkaip pargrįžti namo ar kažkaip parsigabenti motorolerį namo arba parsistumti 30 km. Laimei rankų miklumas ir kelių vietinių karštas palaikymas leido man tuos raktus kažkaip iškrapštyti iš bagažinės. Besidžiaugdamas šia pigiai išmokta pamoka nurūkau toliau ir nepastebėjau kaip atėjo laikas antrai pamokai :) Kol skuodžiau oranžinės spalvos žvyrkeliais, nepastebėjau kad pamečiau tą patį prakeiktą motorolerio raktą :D Nors variklis neužsigesino, tačiau jokiu būdu neturėjau užgesti kitaip tikrai būtų tekę stumtis tuos 30 km namo. Pargrįžau laimingai tačiau šis atsitikimas atėmė galimybę pamatyti dar vieną vietinė įžymybę – „Kyauk Kalap“ vietą.

 

"Kyauk Kalap“, kurio neteko pamatyti:


Šiame miestelyje pabūnu kelias dienas, kur vakarais trinuosi vietiniame maisto turgelyje, kur galima išbandyti daug visokių keistų valgių:



Dieną bevaikštinėdamas pastebiu krikščionių berods metodistų bažnyčią ir užsuku pažiūrėti kas įdomaus viduje. Nors nesu uolus krikščionis, tačiau pajaučiu nostalgiją savo kraštui ir pasilieku išklausyti mišių. Nors sėdžiu pačiame gale, tačiau visų mišių metu aplinkui mane zuja vaikai su aiškiu smalsumu domėdamiesi šiuo europietišku atvykėliu :) O po mišių netikėtai prieina visa „delegacija“ kunigų, kurie man nuoširdžiai padėkoja už apsilankymą ir sako, kad beveik buvo nusprendę mane pakviesti pasakyti kalbos prieš tikinčiuosius :D Aš jiems taip pat padėkoju, ypač už tai kad manęs nepakvietė sakyti tos kalbos :) Grįždamas namo esu sustabdomas jaunimo lakstančiais „britvomis“, jie užsimano su manim pasidaryti keletą „peace and victory“ selfių. Aš aišku sutinku ir pasijaučiu kažkaip maloniai keistai – vietiniams žmonėms keliautojai vis dar yra įdomūs :)