Vietnamo maršrutas:
Hanojus
Vietnamo viza perkama oro uoste, tačiau prieš atvykstant reikia parašyti prašymą vadinamą „Invitation letter“ – tai toks formalumas, kurį susitvarkiau gerokai prieš kelionę. Pažintį su Vietnamu nusprendžiu pradėti nuo šiaurinės dalies ir keliauti į pietus. Šiaurinė šalies dalis garsėja nepaprastai gražiais gamtos kampeliais, pajūrio čia nebus, tad ši kelionės dalis jaučiu bus stipriai kitokia nei Tailando patirtis. Iš Siem Reapo Kambodžoje atskrendu į Hanojų už 70 Eur – visai nebloga kaina. Atskridęs iš karto pajaučiu skirtumą lyginant su Kambodža – Hanojaus oro uostas didelis, modernus, lauke laukia nauji taksi automobiliai, visur tvarka ir seniai nematyta švara :) Važiuoju gan ilgą kelią su autobusu iki miesto, tačiau pasiekti savo hostelį buvo nesunku – užteko šiek tiek prasieiti pėstute. Kadangi hostelio pasirinkimas yra loterija, tai renkuosi pagal pavadinimą ir kad būtų centre. Pasitvirtina taisyklė, kad dideliuose miestuose beveik visada geriausia hostelį imti centre – link centro plius minus važiuoja visi autobusai, o ir apžiūrėti centrą bus labai patogu. Hostelis “Meow Hostel” mažytis mažytis, o tursitų jame daug – atvykus iš Lietuvos kogero būtų šokas, tačiau keliaujant antrą mėnesį po Aziją, viskas atrodo visiškai normalu :)
Įėjimas į hostelį pasirodo ten kur pažymėjau raudonai :)
Tą patį vakarą skubu pamatyti miesto centrą, kuris prasideda iškarto išėjus iš hostelio. Atrodo lyg ir mačiau visko, bet tokios koncentracijos žmonių dar nebuvau matęs – ankštose senamiesčio gatvėse vyksta visas pasaulio veiksmas :D Sunku nusakyti įspūdį, tiesiog nėra ribų tarp restoranų, gatvės, šaligatvių ir staliukų – viskas miksuojama vienoje krūvoje ir eismas vyksta visų, visom kryptim ir visaip :)
Viso veiksmo rezultatai ant žemės. Tiesa ryte viskas vėl švaru
Maistas čia nuostabus. Visoje pietryčių Azijoje jis nuostabus – rodos keliauju antrą mėnesį ir vis dar negaliu atsiragauti tos skonių įvairovės. Kitą dieną su didžiausiu entuziazmu iškeliauju apžiūrėti miesto centro, kurį galima apeiti pėstute jei nebijote ilgesnių pasivaikščiojimų. Pastebiu, kad miestas labai tvarkingas, istorinis ir labai gražus – vėlgi kaip ir Yangone matoma kolonijinė pastatų architektūra, tik čia ne britų, o prancūzų. Oras karštas – virš 30 laipsnių. Vietiniai šiuo gaiviuoju metų laiku labai džiaugiasi – sako vasarą pas mus 40 laipsnių karštis ir labai drėgna, todėl judėjimas vykstą iš namų tiesiai į mašiną, iš mašinos tiesiai į darbą – nuo kondicionieriaus prie kondicionieriaus. Panašiai kaip pas mus žiemą, tik mes judame nuo radiatoriaus prie radiatoriaus. Vietnamiečiai kaip įprasta Azijoje yra labai malonūs žmonės, bet skirtingai nei Tailande, Mianmare ar Kambodžoj yra gana tvarkingi, organizuotesni. Na, sakykim europietiškesni. Manau tai yra komunizmo, taip pat kiek kitokios kinietiškos kultūros įtaka. Čia nedaug budistinių atributų, užtai galima rasti krikščioniškų bažnyčių. Hanojuje daug gražių kaip iš atviruko kavinių – pasirodo Vietnamas garsėja ne tik ryžių laukais, bet ir savo kava.
Atskiro paminėjimo vertas reiškinys, kuris būdingas visai Azijai – tai chaotiškas transporto ypač motorolerių, dviračių eismas. Galvojau, kad Bankoke ar Yangone mačiau gerą to pavyzdį, bet ką pamačiau ankštose Hanojaus gatvėse viršijo visus prieš tai patirtus įspūdžius :) Kaip žinote eismas čia vyksta natūraliuoju būdu – šviesoforai, eismo juostos, kartais ir eismo kryptis nėra svarbu, svarbiau kur juda bendra eismo masė ir tiesiog laviravimas į laisvus erdvės tarpelius atsiradusius priešais. Jeigu lauksite pereiti gatvę kol nebus eismo iš abiejų pusių – jos niekada nepereisite. Tad tiesiog eini lėtai per gatvę, o tave visi apvažiuoja iš visų pusių :)
Maybach'ai ir AMG Mercedes Hanojuje ne retenybė
Kas mėgstat istoriją, būtinai apsilankykite Vietnamo karo muziejuje, kuris be kita ko kvepia komunizmu – bus kartu trumpas sugrįžimas į praeitį :) Hanojuje randasi ir Ho Chi Mino – garsiojo Vietnamo lyderio mauzoliejus gerokai įspūdingesnis nei kito žinomo vado Maskvoje, jei kam įdomu tokie dalykai. Vietnamiečiai be jokios abejonės užtarnautai didžiuojasi savo istorija, tai labai stipri tauta kovojusi su įvairiausiais užkariautojais – ne tik JAV, prancūzais bet ir kinais – su visom pasaulio galybėm :) O komunizmas gatvėse ištikrųjų visiškai nejaučiamas. Tai moderni ir viena stipriausiai augančių ekonomikų visame pasaulyje. Beje, už kelių dienų po mano išvykimo iš Hanojaus, šaime mieste buvo surengtos garsiosios derybos tarp Trumpo ir Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong-un’o – kas tik patvirtina kokį svorį tarptautinėje politikoje turi Vietnamas.
Ho Chi Mino mauzoliejus
Viena įdomiausių vietų, kurias patogu aplankyti iš Hanojaus yra “Halong Bay” eskursija – tai yra išvyka į jūrą kur galima pamatyti nuostabias apylinkes su uolomis kyšančiomis iš jūros. Tačiau šios išvykos atsisakau, nes panašius vaizdus mačiau Tailande, be to ketinu panašioje vietoje apsilankyti vėliau Vietname.
Sapa
Sekanti kelionės stotelė man sukelia didelį smalsumą, nes tai bus visai kitokio pobūdžio patyrimas – Sapa regionas garsėjantis nuostabiais ryžių terasų vaizdais. Tai nuošali vieta kalnuose kur kogero nebus žmonių minių ir žinoma bus šalta :) Iš Hanojaus keliauju su dienos autobusu maždaug 300 km į šiaurės vakarus į Sapa. Beje, iš vietinių sužinojau, kad panaši bet gerokai įdomesnė vieta už Sapa yra „Ha Giang“ apylinkės, kuri dar nėra paliesta komercijos taip kaip Sapa. Tačiau šios minties atsisakau, nes tai būtų „hardcore“ tripas - „Ha Giang“ galima apkeliauti maždaug 300 km žiedu kur beveik nėra viešbučių ir normalių kelių. Tad vienam su motoroleriu būtų beprotystė, o su nuomotu visureigiu būtų labai įdomu, bet tam jau reikia kompanijos. Taigi atkeliauju į Sapa, vėlgi labai sėkmingai išsirenku vietą – ne patį Sa Pa miestelį, o vieną iš kaimelių esančių pačioje toje vietovėjė kurią ir noriu pamatyt. Sa Pa miestelis irgi neblogai, bet iš čia kasdieną reikės nuomotis transportą greičiausiai motorolerį, o tai kainuos ir dar svarbiau teks nuolat važinėti labai prastais, kalnuotais keliais, o tai tikrai pavojinga. Hostelis „Moc Anh House“ tikrai tvarkingas, tik su šiltu vandeniu prasti reikalai. O oro temperatūra šioje vietovėje išties kitokia – po daugelio savaičių atkaitimo, čia papuolu į 20 laipsnių aplinką, o vakare čia nukrenta iki kokių 10 laipsnių, o gal net ir mažiau. Taigi tenka išsitraukti visus šalikus ir džemperius su kapišonais :) Šiek tiek nerimauju kas bus naktį, nes nameliai net ir šiose vietovėse daugiau mažiau yra kiauri :) Tačiau gaunu lietuviško storio „kaldrą“ ir pasirodo puikiai išsimiegu vėsiame ir gryname ore. Hostelyje sutinku didelę kompaniją įvairiausių keliautojų – iš Bulgarijos, Norvegijos, Lenkijos, Venezuelos ir Katalonijos. Per sekančias kelias dienos sužinau visą Katalonijos neprikausomybės kovos istoriją, savo ruožtu išpasakoju mūsų nepriklausomybės istoriją. Kadangi daugelis keliautojų keliauja po vieną, tad sekančioms dienoms kompaniją trekingui lengvai randu.
Taigi, kitą dieną skubu apžiūrėti apylinkes kuriose gyvename. Oras dieną visai neprastas – temperatūra pakyla iki kokių 25 laipsnių, tačiau planuojant čia apsilankyti reikia žinoti kad šiuo metų laikotarpiu (buvo vasaris) gali pasitaikyti dienų kai užeis stiprus rūkas ir nieko nesimatys daugiau kaip per 20 m. Tiesa oras, pastebėjau kiekvieną dieną stipriai keičiasi – vieną dieną saulėta, kitą visiškas rūkas. Keliauti geriausia pėstute šiais dviem žiedais, kurių kiekvienas maždaug 8 km ilgio – pats tas dienos žygiui.
Apylinės tikrai labai įdomios – iš esmės tai normalus civilizacijos nepaliestas kaimas, kur žmonės augina kiaules, buivolus, žasis ir pan. Šiose vietovėse gyvenantys žmonės kitokie nei Hanojuje – čia gyvena įvairių etninių grupių mažumos, tai kitokios kultūros, kitokių kalbų žmonės, matomi ir rasiniai skirtumai, be to niekas nekalba angliškai. Tačiau visi jie jau išmokę iš turistų vilioti pinigus. Tai kiek erzina, nes turistus persekioja būriais, bet tai suprantama. „Ha Giang“ apylinkėse girdėjau to dar nėra.
Apylinės tikrai labai įdomios – iš esmės tai normalus civilizacijos nepaliestas kaimas, kur žmonės augina kiaules, buivolus, žasis ir pan. Šiose vietovėse gyvenantys žmonės kitokie nei Hanojuje – čia gyvena įvairių etninių grupių mažumos, tai kitokios kultūros, kitokių kalbų žmonės, matomi ir rasiniai skirtumai, be to niekas nekalba angliškai. Tačiau visi jie jau išmokę iš turistų vilioti pinigus. Tai kiek erzina, nes turistus persekioja būriais, bet tai suprantama. „Ha Giang“ apylinkėse girdėjau to dar nėra.
Kitą dieną nusprendžiu keliauti arba tiksliau ieškoti krioklio. Šįkart savo sugebėjimus kiek pervertinu, nes žemėlapyje lyg ir rodo takelį, tačiau žygiuodamas greitai suprantu, kad nerasiu jokio padoraus takelio. Laimei sutinku vietinę moteriškę, kuri žinoma angliškai nieko nesupranta, tačiau išgirdusi krioklio pavadinimą moja man eiti paskui. Toliau visą valandą keliauju paskui ją velnias žino kur :) Kadangi kelio atgal niekaip nerasčiau nes kryptys nuolat keičiasi, tai telefone tiesog pasižymiu koordinates, kad naudojantis jomis galėčiau grįžti atgal. Moteriškė nepavedė ir atvedė ten kur reikia – labai džiaugiuosi šia improvizuota kelione ir surasta egzotiška vieta. Nors krioklys neįspūdingas, tačiau džiunglės ir kabantis tiltas atrodo lyg paimti tiesiai iš filmų apie Vietnamo karą. Dar labiau apsidžiaugu, kad atgal galėsiu grįžti nors ir ilgesniu keliu bet normaliu keliu ir tikrai nepasiklysiu. Čia kelyje sutinkų šunų gaują, kuri mane kiek gasdina savo nensupėjamumu, tačiau sukaupęs ryžtą keliauju toliau :)
Grįždamas namo pastebiu, kad mūsų kaimelyje renkasi daug pasipuošusių ir šventiškai nusiteikusių žmonių. Pasirodo, šiandien jie švenčia kažkokią pavasario sugrįžimo šventę kogero panašią į mūsų Užgavienes. Su malonumu joje apsilankau kur vyksta visokios tradicinės varžybos, žaidimai, maisto gaminimas ir pan. Vietiniai vaikai ir jaunimas džiaugiasi visiškai paprastom pramogom, kurios mūsų vakarietiškų protų jau nesudomintų. Kita vertus tai tik detalės – iš esmės jų šventės panašios į mūsų susibūrimus per Jonines ar panašias šventes.
Keliaudamas į kitą vietą, vėlai vakare sugrįžtu į Sa Pą miestelį. Čia aplanko toks įdomus jausmas. Kadangi vasario mėnuo, tad temsta gana anksti, temperatūra vakare vos 10 laipsnių šilumos, žmonių miestelyje nedaug. Miestelio centre yra krikščionių bažnyčia, o vaikai dūksta su sniego putomis. Visa tai taip primena žiemišką Lietuvą :)
Ninth Binh
Šiek tiek sušalęs Sapoje, naktiniu autobusu keliauju 500 km į Vietnamo pietus į „Ninth Binh“ regioną, kuris garsėja nepaprastai gražiomis apylinkėmis, kurias aplankyti manau būtina.
Vėlgi gerai nusprendžiu apsistoti ne pačiame „Ninth Binh“ mieste, o šalia esančiame kaimelyje – pačioje viso to grožio ir ramybės širdyje. Galiu drąsiai rekomenduoti „Trang An Nature House“ hostelį – nors patogumai neįpatingi, tačiau paliko nepaprastai šiltus jausmus. Hostelį valdo vieniša moteriškė, kuri daro nerealiai skaniai vakarienę ir didelėm! porcijom, bet dar svarbiau jos nuoširdumas, o taip pat tylios, liūdnos dainos kurias ji dažnai dainuoja. Beje, dainos labai nustebinęs vietnamiečių pomėgis, o dainuoja jie daug ir nepaprastai gražiai. Ir dainuoja ne bet kaip, o taip lyg būtų mokęsi profesionaliai. Tarkim pardavinėja moteris vaisius ir daržoves, aplinkui žmonių nedaug, o ji iš neturėjimo ką veikti tiesiog dainuoja. Toks mūsų turgams neįprastas vaizdas :)
Naktinis autobusas. Įdomumas būna tada kai autobusas sustoja kokią 4 val ryto ir tu užsinori prasimankštinti arba į tualetą. Kadangi daugelis miega, o ant žemės sudėti krepšiai, o kartais net ir ten miegodavo žmonės. Tai tekdavo prisiminti beždžioniškus instinktus ir vaikystę ir kabarotis į autobuso priekį "antru aukštu" :D Ir niekam kiekada tokie dalykai netrukdė, nesudarė didesnių nepatogumų - visgi keliautojai įdomi žmonių rūšis :)
Vėlgi gerai nusprendžiu apsistoti ne pačiame „Ninth Binh“ mieste, o šalia esančiame kaimelyje – pačioje viso to grožio ir ramybės širdyje. Galiu drąsiai rekomenduoti „Trang An Nature House“ hostelį – nors patogumai neįpatingi, tačiau paliko nepaprastai šiltus jausmus. Hostelį valdo vieniša moteriškė, kuri daro nerealiai skaniai vakarienę ir didelėm! porcijom, bet dar svarbiau jos nuoširdumas, o taip pat tylios, liūdnos dainos kurias ji dažnai dainuoja. Beje, dainos labai nustebinęs vietnamiečių pomėgis, o dainuoja jie daug ir nepaprastai gražiai. Ir dainuoja ne bet kaip, o taip lyg būtų mokęsi profesionaliai. Tarkim pardavinėja moteris vaisius ir daržoves, aplinkui žmonių nedaug, o ji iš neturėjimo ką veikti tiesiog dainuoja. Toks mūsų turgams neįprastas vaizdas :)
Draugų radau iškarto tik atvykęs į hostelį :)
Oras mane kiek nuvilia, nes nors ir šiltas, bet ūkanotas. Iš pradžių nuliūstu, tačiau vėliau tas keistas oras pradeda vis labiau patikti. Juk blogo oro keliautojams nebūna. Ištiesų, ta siurrealistinė ramybės, tylos, nežemiško gamtos grožio ir dainų atmosfera paliko vienus nuostabiausių prisiminimų visoje kelionėje... Ūkanotas oras beje puikiai tinka į „Ninth Binh“ apylinkių temą – čia buvo filmuotas „Kong: Skull Island“ filmas, kurio veiksmas vyko lygiai tokiu pačiu ūkanotu oru :) Vieną King Kongą sutvertą iš palmių lapų jau mačiau Tailande, gal čia pamatysiu tikrą? :D
Ryžių laukai
Žydinti vanduo
Valtelės
Ninth Binh – tai ežerų vietovė su stačiomis uolomis, daugybe ryžių laukų ir šen bei ten pastatyomis budistų šventyklomis. Pėstute nukeliauju į ekskursijos organizavimo vietą kur pamatau daugybę žmonių, ypač jaunimo – ne tiek turistų, kiek vietinių. Berods moksleiviams buvo kažkokios atostogos, todėl jie iškylauja. Visi sėdasi nedidelėmis grupelėmis į valteles ir keletą valandų lėtai plukdomi po ežerus kur sustojame keliose vietose apžiūrėti šventyklų bei minėto filmo filmavimo aikštelę. Visur tvyro rami, tyli bet labai nuotaikinga atmosfera, groja muzika, o vaizdai tiesiog užburiantys:
Ta pati uola iš filmo :)
Čia palikta „Kong: Skull Island“ filmavimo aikštelė su trobelėmis iš palmių lapų ir „aborigenais“ :)
Grįžęs į hostelį susipažįstu su keliautoju iš Slovakijos ir kitą dieną abu iškeliaujam dviračiais po vietines apylinkes. Nusitaikome į kitą visų lankomą vietą – didelį kalną į kurį galima gana nesunkiai įkopti. Užkopus atsiveria nuostabūs ryžių laukų vaizdai iš viršaus. Čia garantuotai nusifotografuosite fone vaizdų, kuriuos vėliau pamatysite daugelio kitų keliautojų nuotraukose. Tai vieta, kurios tikrai nepraleisite ir kadangi taip galvoje ir kiti, žmonių ant to kalno yra minios. Tiesa, ryžių laukai šiuo metų laiku nėra patys gražiausi. Gražiausi kai žydi geltonai jei neklystu tai būna kelis kartus per metus - tuomet gaunasi fantastiškos nuotraukos :)
Tiek va turistų čia sukasi :)
Po puikios dienos, lėtai grįžinėdami namo sustojam palydėti saulės. Laiką leidžiam nieko neveikdami. Čia pat vietiniai atgena buivolų bandą, kuriuos sugena į upę. Matyt tam kad juos nupraustų ar tiesiog pagirdytų. Mes tingiai stebim visą procesą, tylim ir tiesiog mėgaujamės saulėlydžiu - so peaceful :)
Phong Nha
Toliau naktiniu autobusu keliauju dar piečiau į „Phong Nha“ miestelį, kuris yra kitame itin gražiame Vietnamo regione. Šis regionas be kita ko garsėja daugybe didžiulių olų, kurios mane labai domina :) Miestelio centre apsistoju šlovingame „Phong Nha Central Hostel“ hostelyje, kurį tikrai rekomenduoju.
Pats miestelis randasi labai vaizdingoje vietovėje, tačiau čia randasi dar kai kas - kogero garsiausia ir pati didžiausia ola pasaulyje “Son Doong”. Internetas rašo, kad jos aukštis vietomis yra toks, kad viduje galima patalpinti Empire State dangoraižį, o erdvė tokia didelė, kad ola turi savo nuosavą eko sistemą. Ši ola randasi giliai džiunglėse, kad į ją patekti reiktų pirkti penkių dienų kelionę kuri kainuoja kažkur 3000 USD, į kurią reikia registruoti bent prieš metus (jep, metus) nes ekskursijų kiekis limituojamas ir tektų keliauti 25 km džiunglėmis. Žodžiu, viena iš tų vietų žemėje kur patenki į kitą planetą :) Įdedu keletą foto:
Pats miestelis randasi labai vaizdingoje vietovėje, tačiau čia randasi dar kai kas - kogero garsiausia ir pati didžiausia ola pasaulyje “Son Doong”. Internetas rašo, kad jos aukštis vietomis yra toks, kad viduje galima patalpinti Empire State dangoraižį, o erdvė tokia didelė, kad ola turi savo nuosavą eko sistemą. Ši ola randasi giliai džiunglėse, kad į ją patekti reiktų pirkti penkių dienų kelionę kuri kainuoja kažkur 3000 USD, į kurią reikia registruoti bent prieš metus (jep, metus) nes ekskursijų kiekis limituojamas ir tektų keliauti 25 km džiunglėmis. Žodžiu, viena iš tų vietų žemėje kur patenki į kitą planetą :) Įdedu keletą foto:
Deja, aš pasilieku žemės planetoje ir renkuosi aplankyti kitas „žemiškesnes“ olas, kur nereikia laukti metų ir kainuoja mažiau nei 3000 USD. Pirmoji netoliese esanti “Phong Nha” ola, kuri pasiekiama su valtele iš miestelio – pusdienio ekskursijos kaina gal 10 USD. Čia keliaudamas susipažįstu su keliais rusais, kuriems rusiškai šį bei tą patariu. Jie be galo apsidžiaugia, kad kažkas be jų dar moka rusiškai ir sužinoję kad esu iš Lietuvos, mane apsikabina it geriausi draugai ir kartu fotografuojamės :) Malonus ir keistas jausmas - kaip ir su daugeliu kitų keliautojų susipažįstame ir pabendraujame vos pusdienį, bet atminty pasilieka amžinai.
Kitą dieną išsinomuoju motorolerį – pirmą kartą nuo tada kai nuslydau Tailande :) Keliauju po vietines apylinkes visokiais ratais kvadratais ir mėgaujuosi idealiu oru ir gražiais vaizdais. Keistas jausmas aplanko – lauke šilta, visur labai žalia, daug karvių, giedančių gaidžių ir bažnytėlių – viskas taip primena vasarą Lietuvoje. Jaučiu, kad pasiilgau tėvynės. Čia pat kitą buvusią „šlovingą tėvynę“ primena ir pionierius važiuojantis motoroleriu. Nors vaikas nekalba angliškai, tačiau sustabdo mane ir tiesiog šypsosi – tai irgi bendravimo forma :) Kitoje vietoje vėl mane sustabdo keli vaikai – rodo, kad būtų gerai gauti pinigų ar kažko ;) Na, praveriu savo krepšį pažiūrėti to kažko – iš jo kaip mat išrūksta ne tik centai bet ir kramtoma guma. Iš esmės viskas kas buvo :D „Jei duoda, tai imk“ vadinasi :)
Pakeliui pravažiuoju „Hang Toi (Dark Cave)“ olą, kuri išsiskiria tuo, kad ji tyrinėjama su kanojomis ir tamsoje, murkdantis vandenyje. Rašo, kad labai įdomi patirtis, tačiau ją aplenkiu su ta mintim, kad čia bus daugiau reklamos nei tikrų įspūdžių. Nors kas ten žino... Pagaliau pasiekiu savo dienos tikslą - „Paradise Cave“ olą. Nekuklų pavadinimą ši ola gavo dėl įspūdingų įvairių spalvų stalaktitų esančių erdviame olos viduje. Iki įėjimo yra šiek tiek paeiti ir palipti, bet kelias smagus, oras tobulas, tad neprailgsta. Olos vidus ne tik erdvus, bet ir ilgas – leidžiama keliauti maždaug 1 km gilyn, nors pati ola vinguriuoja dar 7 km. Gilesnes vietas galima pasiekti tik su gidu, nors man rodos ši ilgoji atkarpa tuo metu buvo visai uždaryta.
Toliau motoroleriu keliauju kur akys mato – vakarop lendu maždaug 30 km tolyn į džiunglių gilumą. Nors apleistas kelias asfaltuotas, tačiau pakeliui nesutinku jokių automobilių, žmonių ar gyvenviečių. Ištiesų labai įdomu ir baugu. Labai norėčiau važiuoti toliau ir toliau, tačiau atsargumas mane sustabdo, nes keliauju vienas pamirštais keliais – tokiais atvejais labai norėčiau turėti kelionių kompanjoną.
Keletas žodžių kodėl mano hostelis „Phong Nha Central Hostel“ toks šlovingas :) Pasirodo jis garsėja tuo, kad čia kiekvieną vakarą svečiams dalinamas nemokamas alus :) Taip, taip - hostelis kur nakvynė kainuoja 6 USD suteikia nakvynę, pusryčius ir nemokamą alų. Alų neribotai :D Tiesa, alus stiprokai praskiestas. Bet esmė ne aluje – smagu tai, kad ta proga vakarais susirenka daug keliautojų, o taip pat ir hostelio personalas. Ir nors pastarieji angliškai visiškai nemoka, tačiau pokalbiai vyksta labai aktyviai ir informatyviai :) Puikūs vakarai kaip prisimenu.
Hue
Pagaliau po kelių mėnesių kelionių jaučiu, kad tikrai noriu grįžti namo į Lietuvą ir kad mano kelionės reikalai eina į pabaigą. Iš Phong Nha keliauju autobusu 200 km į pietus į istorinę Vietnamo sostinę miestą Hue. Kaip įprasta apsistoju miesto centre, kad lengvai galėčiau pasiekti miesto centrą. Kelionės tikslas labai aiškus – didžiulis siena apjuostas miesto senamiestis saugomas ne tik didžiulės sienos, bet ir UNESCO. Senamiestis tikrai gražus – apstatytas senoviškais pastatais, tilteliais virš prūdų ir apsodintas gražiais sodais. Puiki pasivaikščiojimo vieta, nors kažkokių įpatingų muziejinių dalykų čia nėra.
Po senamiestį galima pavažinėti su šiais netikrais "BMW" :)
Da Nang
Hue mieste pabūnu tik vieną dieną ir toliau keliauju nedidelę 100 km kelionę į pietus į Da Nang miestą. Tai gana didelis, labai modernus miestas ir labai skiriasi nuo Hanojus. Mieste daug erdvės, gatvės plačios, pastatai aukšti, tvarka Da Nang prilygsta Europos miestams, o gal man taip tik pasirodė po įvairiausių Azijos vietovių, kurios paprastai tvarka nepasižymėjo :)
.jpg)
Kogero lengviausiai atpažįstama miesto vieta yra garsusis „The Dragon bridge“ tiltas apjuostas milžiniško metalinio drakono, kurį buvau matęs kažkur internete. Dabar pamatau ir tikrovėje. Čia vakare susirenka daugybė žmonių, kurie džiaugiasi įspūdingu reginiu – kas minutę besikeičiančia drakono apšvietimu. Pasirodo jis ne tik keičia spalvas, bet šeštadieniais vakarais dar ir spjaudosi uginimi ir vandeniu, kas turėtų būti nepaprastai smagus reginys :) Bet man neteko to pamatyti.
Kitą dieną apsilankau paplūdymy. Kadangi prie jūros Vietname esu pirmą kartą, tai skirtumas su Tailando pakrantėmis yra akivaizdus. Nepaisant to kad ir vasario mėnesį Vietnamo centre yra plius minus 30 laipsnių temperatūra, tačiau jaučiasi, kad visgi yra žiema – vėjas gana didelis, jūra banguota, o vandens temperatūra numanau kokie 23 laipsnių. Visai netraukia maudytis, matau ir kiti mažai kas lenda į vandenį. Nebent kokie turistai. Tuomet pagalvoju, kad pas mus tokios pajūrio sąlygos yra idealios net ir vasaros vidury, o čia jau šalta :) Nusiteikiu šalčiui, nes kitą dieną skrendu į Lietuvą :)
Peace ✌️
Kogero lengviausiai atpažįstama miesto vieta yra garsusis „The Dragon bridge“ tiltas apjuostas milžiniško metalinio drakono, kurį buvau matęs kažkur internete. Dabar pamatau ir tikrovėje. Čia vakare susirenka daugybė žmonių, kurie džiaugiasi įspūdingu reginiu – kas minutę besikeičiančia drakono apšvietimu. Pasirodo jis ne tik keičia spalvas, bet šeštadieniais vakarais dar ir spjaudosi uginimi ir vandeniu, kas turėtų būti nepaprastai smagus reginys :) Bet man neteko to pamatyti.
Kitą dieną apsilankau paplūdymy. Kadangi prie jūros Vietname esu pirmą kartą, tai skirtumas su Tailando pakrantėmis yra akivaizdus. Nepaisant to kad ir vasario mėnesį Vietnamo centre yra plius minus 30 laipsnių temperatūra, tačiau jaučiasi, kad visgi yra žiema – vėjas gana didelis, jūra banguota, o vandens temperatūra numanau kokie 23 laipsnių. Visai netraukia maudytis, matau ir kiti mažai kas lenda į vandenį. Nebent kokie turistai. Tuomet pagalvoju, kad pas mus tokios pajūrio sąlygos yra idealios net ir vasaros vidury, o čia jau šalta :) Nusiteikiu šalčiui, nes kitą dieną skrendu į Lietuvą :)
Peace ✌️
