Volteris K. Džeromas šeštajame prabėgusio amžiaus dešimtmetyje pabandė sukurti saugiausią pasaulyje automobilį. Jeigu jam būtų pasisekę, būtų pradėta serijinė modelio gamyba, tačiau „ateities automobilis", gavęs pavadinimą „Sir Vival" (išgyvenimas), tapo pretendentu tik į keisčiausios ir negražiausios transporto priemonės konstrukcijos nominaciją. Kita vertus, V. K. Džeromas labiau rūpinosi ne automobilio išvaizda, o techninėmis charakteristikomis.

„Sir Vival" buvo sudarytas iš dviejų dalių - priekinės, skirtos varikliui ir užpakalinės, kurioje įsikūrė trivietis salonas, ir turėjo taip vadinamą „lūžtantį" rėmą. Kadangi varantys ratai liko užpakaliniai, išradėjui teko pavargti su automobilio transmisija ir vairo sistema. Pastarasis klausimas buvo išspręstas palyginti paprastai - dantračiai pasukdavo visą priekinę dalį. Jokių vairo stiprintuvų, kaip ir galima spėti, nebuvo.

Keleiviai jaukiai įsikurdavo minkštame salone, apsaugoti tvirto karkaso ir saugos diržų, o vairuotojas išdidžiai įsikurdavo ant paaukštinimo automobilio centre ir stebėjo kelią iš savotiško bokštelio.

Dar viena svarbi detalė - automobilis gavo apipjaustytus bamperius ir neturėjo aštrių kampų.

1959 m. V. K. Džeremis savo automobilį pristatė amerikiečių automobilių pramonei, tačiau susidomėjimo ši neįprasta transporto priemonė nesulaukė. Keleivių saugumą užtikrinanti įranga nieko nesudomino, o dizainas vieningai buvo pripažintas nevykusiu ir keistinu.

Apie tai, kaip šį atsakymą priėmė išradėjas, mažai kas žinoma. Nelabai kas žinoma ir apie tolesnį V. K. Džeremio likimą, tačiau jo sukurtas automobilis savo kūrėją pergyveno. Šiuo metu  „Sir Vival" saugomas automobilių pardavėjo Edvardo T. Muro iš Belingamo, garaže. Beje, automobilis, nors kosmetinio remonto jam ir reikia, vis dar važiuoja.