Nesvarbu, pirksite naują ar naudotą automobilį, tikrai kils klausimas - kokią pavarų dėžę rinktis? Anksčiau pavarų dėžės buvo dviejų tipų - mechaninės ir automatinės. Šiandien bent jau pastarųjų pasirinkimas gerokai platesnis, tad verta pakalbėti apie kiekvienos automatinės pavarų dėžės pliusus ir minusus. Dažnas europietis, rinkdamasis automobilį, visų pirmą galvoja apie tai, kiek viena ar kita pavarų dėžė prisidės prie kuro taupymo ir supančios aplinkos tausojimo. Mūsų tautiečiams gerokai svarbesni klausimai yra - kiek tarnaus ir kiek paskui kainuos remontas. Tai ypač aiškiai jaučiama kalbant apie naudotus automobilius. Taigi, paskaičiuokim.

Klasikinė Automatinė pavarų dėžė

 

 

 

Įdomu tai, kad klasikinė automatinė pavarų dėžė nėra tokia paprasta kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Be to, ją sugalvojo gerokai vėliau negu variatorių ar robotizuotą PD, nors būtent ją pirmąją ir pritaikė automobiliams. Kitų dviejų PD progresą stabdė patikimo energijos perdavimo būdo nebuvimas arba, sakant paprasčiau, netobula elektronika.

Pirmieji serijiniai transmisijų su hidrotransformatoriais pavyzdžiai pasirodė praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje. Pirmieji, aišku, buvo amerikiečiai, panaudoję „Hydramatuc" transmisijas automobiliuose „Oldsmobile". Pirmosios APD turėjo tik tris pavaras, nors jų, įvertintus amerikietiškų automobilių variklių darbinį tūrį ir labai mažas kuro kainas, to visiškai užteko. Tiksliau, PD iš esmės buvo dviejų pavarų, nes vienas iš trijų režimų buvo skirtas atbulinei eigai.

Visgi, nepaisant to, kad tokios PD dirbo, žemas NVK, prasti greitėjimo rodikliai ir kiti minusai privertė APD tobulinti. Taip atsirado naujos automatinės PD, turinčios daugiau pavarų. Hidrotransformatoriui buvo patikėtas sankabos vaidmuo - tolygiai perduoti sukimo momentą iš variklio į transmisiją. Tokia pat klasikinės APD schema naudojama ir šiandien, tačiau moderniuose automobiliuose jų veikimą prižiūri ir kontroliuoja elektronika.

Inžinieriai išmoko kovoti ir su pagrindiniu klasikinių APD minusu - žemu NVK ir dėl to augančiomis kuro sąnaudomis. Šiuolaikiniuose automobiliuose hidrotransformatoriai naudojami tik tam, kad automobilis švelniai, be trūkčiojimų pajudėtų iš vietos, o tada pavaras blokuoja elektronika, taip užkirsdama kelią bereikalingiems energijos nuostoliams.

Elektronika padeda ir perjunginėti pavaras. Šiuolaikiniuose automatuose pavaros perjungiamos tiksliau, „elektroninės smegenys" įvertina automobilio svorį, važiavimo stilių ir net vietovės reljefą.

Tobulėjant kompiuteriams, atsirado galimybė rinktis APD veikimo algoritmą. Jis gali būti standartinis, ekonomiškas, sportinis, žieminis ir t.t. Be to, modernios hidraulinės APD turi daugiau pavarų, o pačios PD tapo mažesnės ir lengvesnės. Klasikinės automatinės pavarų dėžės ir toliau montuojamos į didelius ir galingus automobilius. Kartais jas gauna ir mažalitriai modeliai. Tiesa, paprastai tai būna morališkai pasenusios 4 pavarų PD ir montuojamos jos į pigius automobilius.

Privalumai:

• Įspūdingas tarnavimo laikas, patikimumas. Taip pat šias pavarų dėžes puikiai pažįsta mechanikai ir joms netrūksta atsarginių dalių.
• Klasikinės APD leidžia mažiau apkrauti automobilio variklį, sušvelnina trūkčiojimus.
• Jas paprasta naudoti ir prižiūrėti, automobilių su APD vairavimas nereikalauja papildomų įgūdžių.

Trūkumai:

• Palyginus su kitomis APD, klasikinės „valgo" daugiau kuro.
• Joms reikia 8 - 10 l tepalo.
• Prasta dinamika, juntamos pauzės pavarų persijungimo metu.
• Jautriai reaguoja į žemas temperatūras. Esant didesniam šalčiui tokioms PD reikia laiko sušilti, tad negalima tik įsėdus į automobilį staigiai startuoti ar kelti variklio sūkius.