Dešiniavairiai automobiliai Lietuvoje: kodėl jiems sakomas ne?

Prieš maždaug mėnesį Europos Komisija pranešė nusprendusi paduoti Lietuvą į ES Teisingumo teismą dėl to, kad mūsų šalyje nepašalintos dešiniavairių automobilių registracijos kliūtys, o tai esą pažeidžia laisvo prekių judėjimo principus.

Lietuvos autoverslininkų asociacija (LAA) pritaria griežtai susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio pozicijai, kuris teigia, jog  Europos Komisijos reikalavimas leisti registruoti dešiniavairius automobilius Lietuvoje prieštarauja šalies interesams. „Lietuvos keliai ir kita infrastruktūra nėra pritaikyta nuolatiniam važinėjimui tokiais automobiliais, todėl didelis kiekis tokių transporto priemonių šalies keliuose neišvengiamai pablogintų bendrą eismo saugumo situaciją“, –  sako susisiekimo ministras.

EK funkcionierių brukamos tiesos prasilenkia su sveiku protu ir po išvedžiojimais apie „laisvo prekių judėjimo principus“ slepiasi aiškūs lobistų motyvai. Nesunku suprasti, kad legalizuoti dešiniavairius automobilius suinteresuoti britų verslininkai, norintys uždirbti atsikratydami ratuotų šiukšlių, o taip pat prekeiviai senomis mašinomis mūsų šalyje, puikiai žinantys, kad daugeliu atvejų svarbiausias veiksnys renkantis transporto priemonę – maža kaina.

Dėvėti dešiniavairiai automobiliai Jungtinėje Karalystėje beveik trečdaliu pigesni nei analogiško amžiaus ir būklės mašinos kitose Europos šalyse

Dešiniavairė pagunda

Prieš keletą metų Didžiąją Britaniją užplūdę solidesnio uždarbio ieškotojai iš Lietuvos šioje svajonių saloje netruko padaryti nesudėtingą atradimą – dėvėti automobiliai čia beveik trečdaliu pigesni nei analogiško amžiaus ir būklės mašinos kitose Europos šalyse. Kodėl? Logiškiausias paaiškinimas – itin kukli nenaujų dešiniavairių automobilių paklausa. Beveik 70 procentų pasaulio gyventojų važinėja dešine, todėl transporto priemonės, pritaikytos eismui kairiąja kelio puse, galėtų būti patrauklios nebent Japonijoje, Indijoje, Australijoje, Indonezijoje, Tailande ar pustuzinyje Afrikos valstybių. Vienos jų turi sočiai savų senienų, kitos – pernelyg toli, trečios pernelyg neturtingos, kad būtų patrauklu organizuoti prekybą britiškomis mašinomis.

Lietuva kuo puikiausiai atitinka vieną iš minėtų kriterijų – mūsiškiais keliais važinėjančio transporto vidutinis statistinis amžius viršija 17 metų. Nepaisant to, būtent lietuvaičiai su didžiausiu entuziazmu ėmėsi eksperimentų perparduodami angliškus „nelikvidus“. Deja, pirmieji verslo planai parvairuoti tokias mašinas į gimtinę ir čia pelningai parduoti žlugo vos spėję gimti: tokias transporto priemones eksploatuoti Lietuvoje draudžia Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas.

Ginčų maratonas

Ieškodami būdų šiai kliūčiai įveikti kai kurie mūsiškiai verslininkai įniko nagrinėti  ES direktyvas, apibrėžiančias automobilių registracijos ir eksploatacijos procedūras. Dideliam jų džiaugsmui čia nedviprasmiškai nurodoma, jog negalima „uždrausti parduoti, registruoti, pradėti eksploatuoti transporto priemones dėl su vairo mechanizmu susijusių priežasčių“. To pakako, kad dar 2006-aisiais Valstybinės kelių transporto inspekcijos, „Regitros“ bei Vidaus reikalų ir Susisiekimo ministerijos būtų priverstos teismuose ginti savo poziciją ir aiškinti, su kokiomis rizikomis susijusi dešiniavairio automobilio eksploatacija tam nepritaikytoje eismo sistemoje.

Tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo, tiek Vyriausiojo administracinio teismo nutarimai palaikė saugaus eismo specialistų nuomonę, jog liberalizavus dabartinę tvarką, būtų atkimštas butelis, kuriame tūno anarchijos keliuose džinas.

T. y. į tradicinių automobilių srautą įsimaišiusios dešiniavairės mašinos susidurtų su rimtomis problemomis prireikus aplenkti lėčiau judančius eismo dalyvius. Norint pamatyti, ar tokiam manevrui būtina erdvė yra laisva, dešinėje pusėje sėdintis vairuotojas turėtų visu automobilio korpusu išlįsti iš savo eismo juostos. Siaurame ar riboto matomumo kelyje tai padaryti būtų nepaprastai sunku. Analogiškų keblumų kiltų mėginant įveikti nereguliuojamas sankryžas, nes vaizdas kairėje pusėje, į kurią pasižiūrėti privalu pirmiausia, būtų matomas blogiau, o teisingai įvertinti situaciją būtų sudėtingiau.

Dar vienas svarbus dalykas – žibintai. Eismui kaire kelio puse pritaikyti automobiliai kur kas intensyviau apšviečia kairį kelkraštį, todėl atsidūrę mūsų rinkoje neišvengiamai akintų atvažiuojančius iš priekio.

Europietiškos demagogijos seansas

Kaip į tai atsikirto verslininkai? Jų teigimu, nesusidoroti su tokiomis paprastomis manevravimo užduotimis gali tik patys didžiausi nevykėliai ir su eismo saugumu tai neturi nieko bendra.

Dar keisčiau, kad analogiškus argumentus naudoja ir EK klerkai. Apie tai, kad visa kelių infrastruktūra yra projektuojama ir įrengiama atsižvelgiant į vairuotojo sėdimos padėties pusę eismo atžvilgiu, EK funkcionieriai kažkodėl nekalba. Neužsimena ir apie draudimo kompanijos ICBC Insurance Corporation of British Columbia) tyrimą, kurios duomenimis, rizika pakliūti į eismo įvykį dešinės pusės eisme su automobiliu, pritaikytu eismui kairiąją kelio puse ir turinčiu vairą dešinėje pusėje, yra 30-40 proc. didesnė lyginant su automobiliu, pritaikytu eismui dešiniąja kelio puse.

Kokį pavojų eismo saugumui keltų dešiniavairių legalizavimas iliustruoja ir Švedijos eksperimentai eismo organizavimo srityje. Ši Skandinavijos valstybė buvo paskutinioji Europoje, kur 1967-aisiais eismą iš kairės kelio pusės buvo perkeltas į dešinę. Pereinamojo laikotarpio metu, pakeitus automobilių parką į kairiavairį, tradiciškai pavyzdingu eismo saugumu garsėjančioje šalyje buvo užfiksuota tikra avarijų epidemija: per eismo nelaimes žuvusiųjų padaugėjo apie 50 proc.

Neatsitiktinai vengdami rizikos, susijusios su tradiciniam eismui nepritaikytų automobilių eksploatacija, beveik visos Europos šalys numatė „saugiklius“.  Absoliuti dauguma vokiečių, prancūzų ar italų puikiai suvokia, kad važinėti kitokios konstrukcijos automobiliais yra nepatogu ir nesaugu, todėl tokios problemos ten iš esmės nėra. Tačiau jei kas nors  nuspręstų būti „originalus“ – turėtų sumokėti milžiniškus registracijos mokesčius, pirkti gerokai brangesnius civilinės atsakomybės ir kasko draudimo polisus bei įveikti kitus administracinius barjerus.

Karas dar nebaigtas

LLA prezidento Petro Ignoto teigimu, kol kas tik belieka džiaugtis Susiekimo ministerijos vadovybės kompetentinga, tvirta pozicija, kuri rodo, jog suvokiami saugaus eismo sistemos ypatumai ir nenusileidžiama stipriam EK klerkų spaudimui.

„Kairiosios ar dešiniosios kelio pusės principai nėra šalių kultūrinių tradicijų ar tik įpročio reikalas. Svarbiausias dalykas, kad  vienas ar kitas principas yra pagrįstas inžinerine logika, kuri užtikrina transporto priemonių ir kelių infrastruktūros optimalią sinergiją. Pagal vairuotojo sėdimosios vietos pusę eismo atžvilgiu yra projektuojama ir įrengiama kelių infrastruktūra, pritaikomi įvairūs jos elementai: kelio geometrinės charakteristikos, kelio įrenginiai. Juk nuo to priklauso lenkimo schemos, sankryžų išdėstymas, keleivių išlaipinimas viešajame transporte, nuoseklus kelio ženklinimas, pakelės įranga, kelių rūšys ir daugelis kitų dalykų“, – atkreipia dėmesį P. Ignotas.

Tarptautinės teisės kontekste aptariamas principas nėra iki šiol reglamentuotas. „Tai ES struktūrų biurokratų tyčia ar netyčia palikta teisinė spraga, kuri turėtų būti gerai apgalvota ir pašalinta, todėl Susisiekimo ministrui, ministerijos specialistams linkime atkaklumo“, – sako  LAA prezidentas Petras Ignotas