Pirkėjams trumpesnė apsauga, pardavėjams mažesnė atsakomybė, kam naudingos siūlomos pataisos?

Naudotą automobilį įsigijęs pirkėjas apie paslėptus jo trūkumus gali sužinoti tik po ilgesnio laiko. Tačiau Seime svarstomu siūlymu laikotarpį reikalavimams dėl tokių trūkumų pareikšti siekiama sutrumpinti keturis kartus – nuo dvejų metų iki šešių mėnesių. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Manto Baigio vertinimu, tai gali palengvinti atsakomybės išvengimą pardavėjams ir apsunkinti sąžiningų pirkėjų galimybes apginti savo teises.

„Ginčuose dėl naudotų automobilių pirkėjams tenka įrodinėti, kad jiems parduota transporto priemonė turėjo neatskleistų trūkumų. Todėl kyla principinis klausimas: kodėl, susiduriant su šia problema, siūloma trumpinti pirkėjų apsaugą? Trumpesnis terminas nepašalins automobilio defekto, tačiau gali pašalinti pardavėjo atsakomybę už jį“, – sako M. Baigys.

Lapkričio 10 d. Civilinio kodekso pataisoms po pateikimo pritarė 73 Seimo nariai. Siūlymas skirtas naudotų transporto priemonių sandoriams tarp fizinių asmenų, nevykdančių ūkinės veiklos. Tai dar nėra priimtas įstatymas.

Dvejų metų terminas nėra pažadas, kad automobilis nesuges

Pakeitimo iniciatoriai argumentuoja, kad naudoto automobilio būklė priklauso nuo vairavimo stiliaus, priežiūros, kelių dangos, naudojamų degalų ir tepalų. Pardavėjas negali kontroliuoti, kaip automobilis bus eksploatuojamas po pardavimo.

Tačiau, pasak M. Baigio, ši argumentacija suplaka du skirtingus dalykus: atsakomybę už parduotą nekokybišką daiktą ir vėliau dėl pirkėjo veiksmų ar įprasto nusidėvėjimo atsiradusius gedimus.

Pardavėjo atsakomybė siejama su trūkumais, buvusiais automobilio perdavimo metu, arba iki perdavimo egzistavusiomis jų priežastimis. Vien tai, kad automobilis sugedo, savaime neįrodo pardavėjo atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad pardavėjas gali atsakyti už perdavimo metu buvusį neatitikimą, net jeigu šis paaiškėja vėliau.

„Dvejų metų terminas nėra dvejų metų garantija, kad naudotas automobilis nesuges. Jeigu pirkėjas sugadina variklį netinkamai eksploatuodamas automobilį, pardavėjas vien dėl galiojančio termino netampa atsakingas. Ginče reikia nustatyti trūkumo priežastis ir įvertinti įrodymus. Todėl pirmiausia reikėtų atsakyti, kokią galiojančio reguliavimo spragą šiuo pakeitimu siekiama užpildyti“, – komentuoja advokatas.

Paslėptas trūkumas neprivalo paaiškėti per pusmetį

Siūlymas grindžiamas ir tuo, kad šešių mėnesių turėtų pakakti automobilį patikrinti bei išbandyti įvairiomis sąlygomis. Tačiau paslėpto trūkumo esmė, anot advokato, ir yra ta, kad įprastos apžiūros metu jis gali būti nepastebimas.

Pavyzdžiui, iki pardavimo egzistavęs saugos sistemos defektas gali paaiškėti tik aštuntą mėnesį. Sudėtingi variklio, pavarų dėžės ar elektromobilio baterijos trūkumai taip pat nebūtinai išryškėja iš karto. Tai hipotetinės situacijos, tačiau jos parodo esminę siūlomo termino problemą: defekto nustatymo laikas ne visada priklauso nuo pirkėjo atidumo.

M. Baigio vertinimu, argumentacija tampa prieštaringa, kai pardavėją siekiama apsaugoti dėl to, kad jis nėra profesionalus automechanikas, tačiau pirkėjui faktiškai užkraunama rizika per pusmetį išsiaiškinti reikšmingus paslėptus trūkumus.

Įrodyti defektą ir tyčinį jo nuslėpimą – skirtingos užduotys

Siūlyme numatytos išimtys, kai šalys raštu susitaria dėl kitokio termino arba pardavėjas tyčia nuslepia jam žinomus esminius transporto priemonės trūkumus. Tačiau pastaroji išimtis, advokato vertinimu, nebūtinai suteiks veiksmingą apsaugą.

Techninė ekspertizė gali padėti nustatyti, kad gedimo priežastis egzistavo iki automobilio pardavimo. Tačiau ji savaime neatskleidžia, ką pardavėjas žinojo ir ar sąmoningai informaciją slėpė.

„Viena yra įrodyti, kad automobilis parduotas su defektu. Visai kas kita – įrodyti pardavėjo žinojimą ir tyčią. Net turėdamas techninius įrodymus apie iki pardavimo buvusį trūkumą, pirkėjas gali neturėti galimybių įrodyti, ką apie jį žinojo pardavėjas. Todėl išimtis popieriuje gali atrodyti gerokai stipresnė nei praktikoje“, – pabrėžia M. Baigys.

Jo vertinimu, taip atsirastų situacijų, kai ginčo baigtį lemtų ne vien automobilio kokybė ir defekto kilmė, bet ir pirkėjo galimybė įrodyti sunkiai patikrinamas pardavėjo žinias.

Mažiau bylų nebūtinai reiškia mažiau pažeidimų

Vienas iš pakeitimo argumentų – mažesnis teismų krūvis nagrinėjant smulkius, nepagrįstus ginčus. Tačiau, pasak advokato, reikalavimo pagrįstumas nustatomas įvertinus konkrečias aplinkybes ir įrodymus. Vien vėliau paaiškėjęs gedimas nedaro pirkėjo reikalavimo nepagrįsto.

Be to, net ir nedidelė remonto suma konkrečiam žmogui gali būti reikšminga, o ginčai kyla ir dėl dešimtis tūkstančių eurų kainuojančių automobilių.

„Mažesnis bylų skaičius savaime nereikš, kad rinkoje sumažėjo neatskleistų defektų. Jis gali reikšti tik tai, kad dalis pirkėjų prarado galimybę reikalauti atsakomybės. Jeigu siekiame sąžiningesnės naudotų automobilių rinkos, turime spręsti informacijos neatskleidimo problemą, o ne sudaryti sąlygas jos pasekmes lengviau perkelti pirkėjui“, – teigia M. Baigys.

Advokato vertinimu, daugiau dėmesio reikėtų skirti aiškesniam paslėpto trūkumo ir normalaus nusidėvėjimo atribojimui bei veiksmingai atsakomybei už klaidinančią informaciją apie automobilį. Vien sutrumpintas terminas šių problemų neišspręs – tik padidins riziką, kad už iki pardavimo egzistavusius trūkumus galiausiai mokės pirkėjas.

Susiję straipsniai