Itališkas sinonimas žodžiui „greitis“ – „Delta Integrale“

„Auksinė ralio era“ – tokį epitetą žino kiekvienas automobilių sporto gerbėjas. Tokiais žodžiais apibūdinama 1983-1986 metais trukusi pašėlusi „Group B“ automobilių era, kuomet keli gamintojai sukūrė tokius ralio monstrus, kurių video dar ir dabar žavi visus sporto mėgėjus. Tačiau šiandien „Group B“ tik youtubėje ir egzistuoja, o patys automobiliai renka ne žvyro akmenis greičio ruožuose, o dulkes kolekcininkų garažuose. Vienas žymiausių tokių „dulkių rinkėjų“ – „Lancia Delta Integrale“. Tiksliau, „gatvinė“ jo versija, nes legendinėje „Group B“ dalyvavo „Integrale“ pirmtakas „Delta S4“. Bet apie viską iš pradžių.

Šis automobilis šiandien renka ne tik dulkes, bet ir pinigus – jo vertė šį šimtmetį paaugo ne procentais, bet kartais. O jo istorija prasidėjo visai nekaltai.

1979-aisiais vidutinės reikšmės Italijos automobilių gamintojas pristatė nedidelį hečbeką ir pavadino jį „Delta“. Tai buvo itin sėkmingas modelis, nes praktiškai be pakitimų buvo kuriamas iki pat 1994-ųjų. Tiesa, pagamintų modelių kiekis nėra didelis – vos 40 tūkst.

ir dauguma jų su 1,3 l benzininiais ar panašiais mažai kam įdomiais mažalitražiais varikliais. Viso pasaulio automobilių gerbėjų širdis užkariavo „Delta“ modelis, ant bagažinės dangčio turėjęs užrašą 4WD.

„Lancia Delta HF Integrale“ turi 2,0 l darbinio tūrio keturių cilindrų variklį su turbina, išvystantį 210 AG ir 298 Nm. Kaip liudija 4WD užrašas, jis yra varomas keturiais ratais, turi 5 laipsnių mechaninę pavarų dėžę ir sveria apie 1 300 kg. Iki 100 km/val. tokie duomenys hečbekui leidžia įsibėgėti per mažiau nei 6 sekundes, o didžiausias išvystomas greitis – 216 km/val.

Tačiau nepulkite skelbimų portale ieškoti „Lancia Delta“ modifikacijų, nes daug jų yra „netikros“. Viso buvo pagaminta apie 10 tūkst. egzempliorių, pavadintų „Lancia Delta HF“, ir turinčių 1,6 l variklį su turbina bei tik priekinius varančiuosius ratus. Jos kainuoja nedaug. Tikrosios ir vertingosios lančios debiutavo 1986-aisiais ir buvo pavadintos „Delta HF 4WD“, nuo 1987-ųjų – „Delta HF Integrale“, o nuo 1989-ųjų – „Delta HF Integrale 16V“. O jeigu prie kažkurio iš šių užrašų dar rasite pridėtą „Evoluzione“, būkite tikri – tai aukso grynuolis.

Kaip ir priklauso italams, konstruodami automobilį jie kažką turėjo sukonstruoti kitaip. „Integrale“ atveju tai buvo keturių varančių ratų sistema – galią tarp priekinių ir galinių ratų skirstė „Ferguson“ tipo centrinis diferencialas. Priekiui kliūdavo 56 proc. galios, galui – 44 proc. Priekiniuose ratuose arklio galias dalijo laisvai besisukantis diferencialas, o gale – „Torsen“ tipo, pagal apkrovimą vienam ratui galintis skirti iki 70 proc. jėgos. Puikiai veikianti sistema buvo ganėtinai nauja automobilių pasaulyje ir nemažai prisidėjo prie „Lancia“ legendos gimimo.

Šiandien „Lancia Delta Integrale“ siejama su pasiekimais ralyje ir tai – ne be reikalo. „Delta Integrale“ pirmtakas „Delta S4“ buvo vienas geriausių automobilių legendinėje „Group B“, o „Delta Integrale 4WD“ šešerius metus iš eilės (1987-1992) niekam nepaliko vilčių WRC konstruktorių įskaitoje – tai iki šiandien nepagerintas rekordas. „Lancia Delta“ vairuotojai (Juha Kankkunenas ir Miki Biasionas) keturis kartus tapo WRC čempionais.

Spauskite ir sužinokite daugiau apie Lancia Delta HF Integrale

Susiję straipsniai