Autonominiai automobiliai – transporto ateitis

Šiandien dar sunku tai įsivaizduoti, bet jau po dešimtmečio gatvėse automobilius, kurie rieda be vairuotojo, matysime ne rečiau nei šiandien juose regime hibridines transporto priemones. Yra daug argumentų, kuo autonominiai automobiliai pranašesni už tuos, kurie turi vairuotojus. Daugelis skaitytojų vargu ar mielai priims šį teiginį, bet vairavimas jau po keliolikos metų didelei daliai žmonių taps tik pomėgiu.

Kone pagrindinis autonominių automobilių pranašumas – saugumas. Jeigu visos transporto priemonės būtų valdomos robotų, eismo įvykius galėtume pamiršti – kiekviena mašina kontaktuotų viena su kita, stebėtų sankryžas ir avariją galėtų sukelti tik įvykus dideliam elektronikos gedimui ar tyčiniam vairuotojo įsikišimui.

Kitas privalumas – laiko taupymas. Net ir važiuodami maršrutu namai-darbas-namai, daugelis žmonių sugaišta bent pusvalandį į dieną. Nemaža dalis, ypač gyvenančių didesniuose miestuose, užtrunka ir ilgiau. Stovėjimas spūstyje nėra pats smagiausias užsiėmimas, ar ne? Tad kodėl nepakeisti joje praleidžiamo laiko skaitant naujienas telefone ar žaidžiant?

Iki momento, kada visiškai autonominį automobilį galėsime įsigyti prekybos centre, laiko praeis dar daug, tačiau šio proceso užuomazgų yra nemažai. Šiuolaikiniai automobiliai gali važiuoti kitai mašinai iš paskos ir sekti jos greitį, patys įvažiuoti į stovėjimo vietą ar automatiškai sustoti ant kelio atsiradus kliūčiai. Galima sakyti, kad dalis automobilių jau šiandien turi dalį sistemų, kurios būtinos autonominiam automobiliui. Panagrinėkime jas kiek plačiau.

Aktyvi greičio palaikymo kontrolė yra viena dažniausiai sutinkamų autonominių sistemų. Jos veikimo principas labai panašus į paprastos greičio palaikymo kontrolės (autopiloto), tačiau ji stebi priekyje važiuojančius eismo dalyvius. Priekyje važiuojančiam pristabdžius, iš galo važiuojantis automobilis su įjungta aktyvia greičio palaikymo kontrole taip pat pristabdys.

Autonominis stabdymas yra viena naujausių, tačiau didžiulę įtaką eismo saugumui turinčių sistemų. Jos dėka automobilis gali sustoti, jeigu prieš jį atsirado kliūtis. Šios sistemos dar nėra tobulos ir kai kurie gamintojai jas stipriai apribojo – pavyzdžiui, „Peugeot 208“ pats sustos tik važiuodamas 10-30 km/val. intervale ir jeigu kliūtis yra didelė, kaip automobilis. Tuo tarpu „Volvo XC90“ sureaguos ir į automobilį, ir į pėsčiąjį važiuojant bet kokiu greičiu. Šios sistemos taip pat retai būna standartinėje automobilio įrangoje, o jas užsisakyti papildomai kainuoja keturženklę sumą.

Automatinio įsiparkavimo funkcija, kaip juokaujama, naudojama du kartus. Pirmas – kai pats nori ją išbandyti, antras – kai ją parodai draugui. Jos principas paprastas – kontroliuojant tik akceleratorių ir stabdį, automobilis pats įvažiuoja į stovėjimo vietą. Problema – jis tą daro lėtai ir ne visada tiksliai, tad 99 proc. atvejų greitesnis būdas yra pastatyti automobilį pačiam. Vėlgi, ši sistema yra žingsnis tobulesnių technologijų link – praeis dešimt metų ir kai kuriuose naujuose automobiliuose, atvykus į prekybos centrą, užteks paspausti mygtuką ir jis pats suras stovėjimo vietą. Jau apsipirkus, paspausite kitą mygtuką ir automobilis pats privažiuos jūsų pasitikti.

Kelio ženklų atpažinimas – ypatingai svarbi jau šiandien naudojama funkcija. Automobilio priekiniame stikle įmontuota kamera atpažįsta kelio ženklus ir jų informaciją pateikia vairuotojui matomoje vietoje. Kai kurie automobiliai, kiap „Ford S-Max“, jau gali pagal atpažįstamus kelio ženklus automatiškai reguliuoti greičio palaikymo kontrolės nustatymus. Pavyzdžiui, važiuojate „autopilote“ nustatę 130 km/val. ir įvažiuojate į atkarpą, kur leistinas greitis – 110 km/val. „Ford“ atpažins ženklą ir sumažins greitį, o atkarpai pasibaigus, jį vėl padidins. Šios sistemos problema – ji nėra šimtu procentų patikima ir gali pražiopsoti gyvenvietės pradžią ar pabaigą žyminčius ar kitus svarbius kelio ženklus.

Prie kelio ženklų atpažinimo galima priskirti ir įspėjamąsias sistemas, kurios praneša apie eismo juostos kirtimą ar vairuotojui nematomoje („aklojoje“) zonoje esančią transporto priemonę. Jos dar nėra šimtu procentų patikimos ir kartais klysta, tačiau be tokių aplinką stebinčių sistemų autonominis automobilis neįsivaizduojamas.

Susiję straipsniai