Kas yra „Volkswagen“ „dyzelgeitas“?

„Volkswagen“ 2015-ųjų rudenį stipriai prisidirbo. JAV buvo atrasta, jog šiuose automobiliuose montuota speciali programinė įranga, klastojanti taršos matavimų rezultatus. Tai sukėlė nemažą perversmą automobilių industrijoje.

„Volkswagen AG“ koncerno inžinieriai į maždaug 10 milijonų automobilių („Audi“, „Porsche“ ir „Volkswagen“) sumontavo programinę įrangą, atpažįstančią, kad mašinai atliekamas taršos testas. Tuo momentu pakeičiamas variklio darbas ir automobilis tampa itin ekologišku – bent jau „ant popieriaus“. Pasibaigus taršos testui, variklis „išlaisvinamas“ ir vėl teršia aplinką visu pajėgumu.

Tai buvo didžiausio skandalo automobilizmo istorijoje esmė. Tačiau pasekmės yra kur kas didesnės: kone kiekvienas automobilių gamintojas patyrė kratas, o įvairūs modeliai buvo pakartotinai tiriami.

Buvo pasirodę kalbų kone apie kiekvieno automoblių gamintojo sukčiavimus taršos emisijų srityje, tačiau bent jau iki 2016-ųjų balandžio pabaigos buvo išaiškintas tik vienas pažeidėjas: „Mitsubishi“, kuris atliko neteisingus taršos testus maždaug 600 tūkst. savo automobilių.

„Volkswagen“ šis skandalas kainavo itin daug – gamintojas prarado visus per ilgus metus užsiaugintus finansinio saugumo lašinius, o paskutinį 2015-ųjų ketvirtį po 15 pelningų metų pranešė apie nuostolį. Kompensacijos akcininkams, automobilių atšaukimas, baudos, vidiniai auditai ir t.t. Be to, skandalas kainavo darbus ne vienam „Volkswagen Group“ vadovaujančiam asmeniui, tarp jų – ir jau buvusiam generaliniam direktoriui Martinui Winterkornui.

Pardavimams tai taip pat atsiliepė ir „Volkswagen AG“, kuris turėjo planą 2018-aisiais būti didžiausiu automobilių gamintoju pasaulyje, šio plano greičiausiai atsisakys. Žinoma, tai ne taip aktualu Lietuvoje: čia įmonės automobilių pardavimai po „dyzelgeito“ nepasikeitė.

Tačiau šis skandalas atvėrė akis visam pasauliui. Visiems einant iš proto dėl kuo ekologiškesnių automobilių, „Volkswagen“ pavyzdys parodė, kad taip greitai vidaus degimo varikliai tobulėti negali. Užtenka vien skaičius palyginti – jeigu 2000-aisiais šešių cilindrų dyzelinis 3,0 l variklis išvystydavo apie 200 AG ir išmesdavo apie 200 g/km anglies dvideginio, šiandien keturių cilindrų 2,0 l variklis išvysto didesnę galią bei yra kone dvigubai ekologiškesnis.

Patikimumo automobilių gamintojai aukoti negali, silpnesnių ar mažiau ekologiškų variklių kurti taip pat. Tobulėti labai mažais žingsniais taip pat neišeina – taršos reikalavimus tiek Europos Sąjunga, tiek JAV numato itin griežtus. Kas belieka? Atsisakyti galios, kaip tai padarė prancūzai ar japonai? „Volkswagen“ to nenorėjo. Ir buvo pagauti praėjus beveik dešimčiai metų po pirmojo automobilio su sukčiaujančia programine įranga pasirodymo.

Šis skandalas automobilizmo pasauliui įrodė vieną dalyką – taip greitai transportas netobulėja. Todėl vis dažniau, siekiant mašinas daryti galingomis ir ekologiškomis, pasitelkiama elektra ir kuriamos hibridinės jėgainės – tą įrodo superautomobiliai kaip „Ferrari LaFerrari“, „McLaren P1“ ar „Porsche 918“. Po truputį ši mada leidžiasi link paprastesnių automobilių kaip „Volkswagen Golf GTE“ ar „Volvo V60 Plug-in hybrid“. Nepraeis nė dešimtmetis ir šią madą perims visi karštieji hečbekai ir greiti sedanai – juk ekologiškais būti reikia, tačiau kurti mažiau galingus automobilius – itin neperspektyvu.

Susiję straipsniai