Kodėl britai turi „british racing green“, o vokiški automobiliai dažomi sidabrine spalva?

Automobilių sporte gajos tradicijos, tačiau ne apie visų jų egzistavimą galime įsivaizduoti. Ar niekada nekilo klausimas, kodėl britiški sportiniai automobiliai dažniausiai yra nudažyti žaliai, itališki – raudonai, japoniški – baltai, vokiški – sidabrine spalva?

Anot Wikipedia.org, specifines automobilių spalvas turinčių valstybių yra kur kas daugiau – pavyzdžiui, firminė Egipto spalva yra violetinė, o Meksikos – auksinė.

Visų spalvų istorija ir jų pasirinkimo motyvai – skirtingi. Daugelyje valstybių ta pačia spalva dažomi ne tik sportiniai automobiliai, bet ir krepšio, futbolo bei kitų sporto šakų atstovų aprangos. Dažnu atveju pasirenkama pagal valstybės vėliavą – Lietuvos (geltona ir žalia), Japonijos (balta ir raudona), Prancūzijos (mėlyna) ar Švedijos (geltona ir mėlyna) motyvai aiškūs. Tačiau kaip paaiškinti Australijos auksinę su žalia, Didžiosios Britanijos žalią ar Vokietijos – sidabrinę? Su vėliavomis šios spalvos neturi nieko bendro.

Kiekvienos jų atsiradimo istorija yra savaip įdomi, tačiau bene geriausiai žinoma – „british racing green“.

Nors tai firminė britų spalva, ironiška, kad prie jos nemažai prisidėjo airiai, o pirmoji „british racing green“ versija turėjo kitokį atspalvį ir vadinosi „shamrock green“.

Nuo ko tai prasidėjo? XX amžiaus pradžioje lenktyniavo ne tik žmonės vieni prieš kitus, bet ir valstybės. Juk automobilių lenktynės – pažangu, novatoriška, tad jose nugalėti ir aplenkti kaimynes būdavo didelis prestižas.

Vieną pirmųjų čempionatų organizavo kelių žiniasklaidos įmonių savininkas iš JAV Jamesas Gordonas Bennettas jaunesnysis. Vieta kitų metų varžyboms būdavo parenkama paprastai – kurios valstybės atstovas nugali šiemet, ten varžybos organizuojamos kitąmet.

1902 m. „Gordon Bennett Cup“ taurę labai ironišku būdu iškovojo britai – Davidui Napier užteko nuvažiuoti iki finišo, nes visi konkurentai pasitraukė dėl techninių problemų. D. Napier uždirbo ne tik garbę, bet ir didelę atsakomybę Jungtinei Karalystei – suorganizuoti 1903 m. lenktynes.

Ir čia laikas dar vienam šiandien itin juokingai skambančiam faktui. Jungtinėje Karalystėje tuo metu galiojo 12 mylių per valandą greičio limitas (apie 19 km/val.), tad lenktyniauti buvo įmanoma nebent bėgte, tačiau ne automobiliais.

Britų valdžia buvo pretenzinga ir dėl vienų lenktynių keisti įstatymų nesiryžo, tačiau sportininkus išskėstomis rankomis sutiko priimti Airija. Atsidėkodami britai visus tris komandos automobilius nudažė „shamrock green“ spalva. Ir tada šią spalvą pradėjo vienas po kito modifikuoti bei naudoti automobilių gamintojai.

„British racing green“ nėra vieninga – „Aston Martin“ turi vieną atspalvį, „Bentley“ – kitą, „Jaguar“ – trečią. Tačiau visų spalva yra tamsiai žalia ir visi gamintojai ją naudoja jau bene šimtą metų.

Moderni „british racing green“ modifikacija į lenktynių trasas grįžo prieš porą dešimtmečių, kai „Formulėje 1“ startavo „Jaguar“, o „Aston Martin“ bei „Bentley“ grįžo į Le Mano 24 val. lenktynes.

Dabar kone kiekvienam britų gamintojui garbės reikalas yra pasiūlyti savo gamoje kažką panašaus į „british racing green“. Šią spalvą mėgsta ne tik britai – pavyzdžiui, „Mazda MX-5“ taip pat turėjo tamsiai žalią atspalvį, vadintą „british racing green“.

Susiję straipsniai