"Made in USSR". III dalis. Tarybiniai superautomobiliai.

Tęsiame rašinių ciklą apie tarybinių superautomobilių koncepcijas. Šįkart kviečiame susipažinti su išskirtiniais automobiliais Pangolina, Laura ir Ochta.
Pangolina

Pangolina

Vienas ryškiausių sovietinių savadarbių automobilių pavyzdys – Aleksandro Kulygino sukurta transporto priemonė, pasaulį išvydusi 1980 m. Kėbulas ant faneros modelio buvo išklijuotas stiklo plastika. Pagaminus kėbulą, visos jo matricos buvo sunaikintos – kad pasaulyje neatsirastų antros Pangolinos.

 

Ant VAZ bazės sukonstruoto automobilio variklis buvo įmontuotas, galima sakyti, salone, tuoj už rodmenų skydelio. Kėbulas savo linijomis panašesnis ne į automobilių pramonės gaminius, o į vakarietiškuosius "Lamborghini Countach" ar "De Lorean". Projektuojant automobilį nebuvo numatyta variklį įtaisyti mašinos priekyje.

Originalus gaubtas, jungiantis dureles ir stogą, pakeliamas dviem penumocilindrais. Beje, šios sistemos gedimas kartą įkalino automobilio kūrėją A. Kulyginą salone taip, kad savarankiškai iš jo išlipti konstruktorius nesugebėjo. Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Pangolinos kėbulas buvo modifikuotas (pašalinta stogo dalis, po dugnu privirintos papildomos sijos) ir perdažytas.

 

Nors variklis ir kiti agregatai – serijinių automobilių VAZ, lengvo kėbulo ir mažo aerodinaminio pasipriešinimo Pangolina VAZ automobilius smarkiai pranoko greičiu ir įsibėgėdavo iki 180 km/val. Kad gautų valstybinius numerius ir leidimą automobiliu išvykti į užsienį, A. Kulyginui teko priimti nemažai kompromisų ir pakeisti automobilio dizainą. XX a. pabaigoje konstruktorius emigravo į JAV, o 2004 m. žuvo eismo nelaimėje.

 

Laura

9-ojo dešimtmečio pradžioje savadarbį automobilį sukonstravo entuziastų Dmitrijaus Parfionovo ir Genadijaus Chainovo tandemas. Neperdedant galima teigti, kad Laura buvo to meto technikos stebuklas. Nors kai kurie agregatai paimti iš serijinių automobilių (variklis – "penktuko" VAZ-2015, transmisija – "zaziuko" ZAZ 968), daugelį "Lauros" detalių kūrėjai pagamino patys.

 

Laurą projektuoti pradėta 1982 m. Ji nuo visų kitų to meto tarybinių atumobilių išsiskyrė priekiniais varančiaisiais ratais (pirmasis serijinis priekiniais ratais varomas automobilis,
"aštuntukas" VAZ 2108 pasirodė tik po poros metų, 1984 m.). Visi salono įrenginiai buvo elektroniniai. Juos (įskaitant ir borto kompiuterį) konstruktoriai taip pat pagamino patys, panaudodami daugiau kaip 30 mikroschemų.

Iš viso buvo sukonstruoti du penkiaviečiai automobiliai Laura. Jie svėrė po 1000 kg. Degalų sąnaudos, važiuojant 120 km/val. siekė 7,8 litro 100 km. Maksimalus greitis – 165 km/val.

Ochta

G. Chainovo ir D. Parfionovo darbas Laura neliko nepastebėtas. Jiems buvo pasiūlyta vadovauti ateities automobilių prototipų kūrimo projektui – Leningrado lengvųjų automobilių perspektyvinio maketavimo laboratorijai NAMI. Pirmu jų kūriniu šiose pareigose tapo automobilis Ochta, kuris turėjo tapti VAZ 21083 baze, tačiau jo salone turėjo tilpti daugiau keleivių, automobilis turėjo pasižymėti gera aerodinamika, o gabaritai – ne didesni nei "Žigulių".

Ochtos salonas nesunkiai transformuojamas, ir galėdavo virsti tai miegamuoju, tai valgomuoju (priekinės sėdynės pasisukdavo 180 laipsnių kampu, o vidurinės eilės sėdynės transformuojamos į staliuką). Tad Ochta panorus galėjo tapti dviviečiu furgonu arba septynviečiu minivenu. Daugelis Ochtos agregatų atsirado serijinės gamybos automobiliuose. Tiesa, vakarietiškuose.

 

Ochta keliavo po pasaulio automobilių parodas ir salonus, o kartą iš kelionės nebegrįžo: 9-ajame dešimtmetyje muitininkai šalyje neregistruoto automobilio nebeįleido. Muitininkų sandėlis – ne pati tinkamiausia vieta automobiliui. Po kelių metų D. Parfionovui pavyko atgauti automobilį, tačiau jo būklė buvo apgailėtina. Dabar iš Ochtos mažai kas likę. Ar ji bus atkurta – neaišku.