Nuomonė. „Ferrari“ yra gerai

Kiekvieną kartą Vilniaus Senamiestyje pamačius vietos ieškantį ir jos nerandantį „Volkswagen Touareg“ ar kitą didelį automobilį veidu nuslenka ironiška šypsena. Ji būna bent dvigubai didesnė, jeigu prie to didelio automobilio vairo sėdi pusšimčio kilogramų nesverianti moteris, o galiausiai suradusi tris laisvas stovėjimo vietas, ji užima bent dvi. Savo dičkiui. Kam to reikia? Devynios iš dešimties gigantiškus automobilius mieste vairuojančių personų tai daro nebent dėl nevisavertiškumo komplekso. Kuo BMW X5 visureigis transporto, skirto nuvažiuoti iš taško A į B, rolę atlieka blogiau už tos pačios markės pirmosios serijos modelį?

„Didesnė mašina saugesnė“, – tarsi užsikirtusi plokštelė kartoja tokio tipo žmogysta. Bet tai tokio paties lygio teiginys kaip „Volvo“ automobiliai saugiausi“ ar „Mersai yra kokybiškiausi“. Arba „Reno pežo gavno“. Apie „EuroNCAP“ ar kitus nepriklausomus automobilių saugumo bandymus bent puse ausies girdėjęs žmogus lengvai paneigtų tokius teiginius.

Taip, BMW X5 turi daugiau šansų atsilaikyti kaktomušoje su 20 tonų sveriančiu sunkvežimiu, nei BMW 1. Tačiau kada jūs matėte sunkvežimio ir automobilio kaktomušą mieste? Senamiestyje?

Stereotipai

Kur linkstu? Link stereotipų. Juk devyniems iš dešimties lietuvių dešimties metų amžiaus „Audi A6“ yra geriau už prieš penkis metus pagamintą „SEAT Leon“ (jeigu jų kainos vienodos). Neabejoju, nemaža dalis skaitančių šias eilutes galvoja taip pat: kodėl turėtų būti kitaip?

„Audi“ važiuoja minkščiau?

Atsakykime patys į klausimą: kiek dažnai man prireikia universalo bagažinės ar penkių sėdimų vietų? Jeigu bent porąkart į mėnesį – ši pastaba ne jums. Nes jūsų mažuma. Didžiosios dalies dešimties metų amžiaus „Audi A6“ pirkėjų pagrindinis argumentas yra „juk „Audi“ važiuoja minkščiau“. Ir nesvarbu, kad daug komfortiškiau važiuojanti panašaus laikmečio „Citroen Xantia“ kainuoja gerokai pigiau už A6. Juk tai prancūzas!

Ar tikrai „komfortą“ kasdien žiūrėti į dvigubai senesnę išvaizdą, mokėti keliskart didesnes sumas už draudimą, kiekvieną remontą atlikinėti bent dvigubai brangiau (ir dažniau), vargti ieškant vietos daugiabučio kieme, atperka „minkštesnis važiavimas“? Tikėtina, kad senesniame aukštesnės klasės automobilyje bus kiek daugiau komforto įrangos. Bet kam kartą per pusmetį važiuojant maršrutu Vilnius-Kaunas-Vilnius reikalinga pastovaus greičio palaikymo sistema (liaudiškai „autopilotas“)?

Pikapas

Visai neseniai teko keletą dienų pasisukinėti su „Volkswagen Amarok“ bei „Isuzu D-MAX“ pikapais. Ne paslaptis, pikapai – automobiliai, kėbulo matmenimis didesni už daugumą kitų gatvėje sutinkamų transporto priemonių. „VW Amarok“ ilgis siekia 5254 mm, plotis – 1954 mm, „Isuzu“ – vos mažesnis.

Daugiau už „Lexus LS“, BMW 7, „Mercedes-Benz S“ ar kitus limuzinus. Net ir „Long“ versijas (išskyrus „Audi A8“ – šio prailgintos versijos ilgis yra 5267 mm).

Buvo labai smagu ieškoti vietos prekybos centro aikštelėje. Nes jos ten tiesiog nėra – tenka ieškoti trijų šalia esančių laisvų, kad įvažiuoti į vidurinę iš jų ir palikti teorinius tarpus iki likusių dviejų. Dar smagiau buvo bandyti rasti vietą Senamiestyje – pastačius „Amarok“ taip, kaip kiti šalia buvę automobiliai (maždaug 75 laipsnių kampu į šaligatvį), per tarpą, likusį gatvėje, galėjo pravažiuoti nebent smartas. Užsiropšti ant šaligatvio ir užstoti kelią pėstiesiems? Ačiū, ne. Pasivažinėkime ieškodami tinkamos vietos toliau.

Buožės ir bajorai

Tada supratau, ką jaučia šiuolaikiniai buožės, niekur nerasdami vietos savo aštunkei ar iš karalystės atsivarytam iksui. Iš to pykčio, kad gatves tuometiniai architektai kūrė negalvodami apie tokį automobilių kiekį, galima spjauti ant jų pastatant automobilį skersai. Juk kitas automobilis – ne traukinys – apvažiuos. O tie mulkiai su skarbonkėm ant nechromuotų ratų tegul grūdasi kur nors toliau.

 Žmonėms neretai vis dar įstrigęs didelio automobilio sindromas

Žinoma, negalima visko absoliutinti. Čia labiau skirta buožių ir valstiečių laikus su širdgėla menančioms ir neretai drabužius su juostelėmis mėgstančioms asmenybėms, kuriems „ne lygis“ sėsti į nevokišką kibirą. Suprask, tarsi vietoj „Adidas“ nusipirkti „Xoops“.

Jeigu trumpai – žmonėms, ne tik minimiems aukštesnėje pastraipoje, neretai vis dar įstrigęs didelio automobilio sindromas. Nesvarbu, kam to automobilio reikia, kiek jis bus naudojamas, bet kokią funkciją geriausiai prieš dešimtmetį atliko silkė („Audi 100“), dabar – naujesnė „Audi A6“. Atitikmenys – „Volkswagen Passat“, BMW 5 ir pan. Apie didelius visureigius miesto reikmėms neverta nė kalbėti plačiau. Tai – visiška beprotystė.

Pomėgis

Tačiau, kaip ir visur, net ir šiame rašinyje yra išimčių. Vienas žodis – „patinka“. Kodėl yra žmonių, vairuojančių surūdijusius ir kas mėnesį gendančius trisdešimtmečius mersedesus? Tik nesakykit, kad dėl finansinių problemų – koks W123 yra nei kiek nebrangesnis už dešimtmečiu jaunesnius panašius automobilius. O geros būklės jis kainuoja netgi daugiau.

Nes jiems tai patinka.

Manau, šis žodis yra stipriausias argumentas renkantis automobilį. Kad ir kaip pasirinkta transporto priemonė tragiškai atrodytų, kad ir kokia apverktina būtų jos būklė, žodis „patinka“ šiame procese yra tarsi trisdešimtaukščio dangoraižio stogas – tiesiog aukščiau. Kitaip vairuojančių „FIAT Multipla“ tikrai nebūtų.

Kodėl mano kolega Tomas vairuoja būtent anksčiau minėtą „Mercedes-Benz W123“? Neįsivaizduoju jo sėdinčio prie „Audi A6“ vairo. Kaip ir savęs prie golfo ar kito liaudies už neaišku kokius pasiekimus dievinamo automobilio. Jis turbūt taip pat.

Kodėl pats vairuoju automobilį, su kuriuo dėl jo aukščio (tiksliau – nedidelio aukščio) negaliu privažiuoti prie beveik visų bortų, važiuodamas į namų kiemą braukiu ir taip žaizdotą dugną bei rizikuoju likti be priekinio buferio, o mieste bet kuri didesnė duobė grasina nepataisomai susprogdinti ne paties aukščiausio profilio padangą? Nes man patinka. Automobilį dėl didesnio galinio buferio aukščio beveik visada statau atbulą, į namų kiemą nevažiuoju ir palieku savo „Toyota Celica“ ant gatvės keliasdešimt metrų toliau, o porąkart patyręs „nesutaisomai prakiurdytos padangos“ problemą, grauždamas nagus prabraukiau banko kortele parduotuvėje pirkdamas naujus, tačiau ir vėl žemus, batus automobiliui.

Ir su šypsena palydžiu mersedesų mėgėjų, pavažiavusių su manimi, komentarus: „Na ir krato“. Nes man tas kratymas yra n kartų malonesnis nei jūros liga susargdinti keleivius grasinantis S klasės „Mercedes-Benz“ siūbavimas.

Tačiau...

Kiek tas „patinka“ yra tikras? T. y., kiek vairuotojų, paklaustų apie vairuojamą automobilį, atsakytų, jog jie turi jį tik dėl to, kad jis jiems patinka? Ir nenorėtų jo keisti į jokį kitą? Žinoma, atmetus finansinius dalykus.

Mažai. Paklausus, kodėl žmogus vairuoja būtent tokį automobilį, dažniausiai pasitaikantis atsakymas skambėtų panašiai kaip „kaimynas sakė, kad tokia mašina yra gera, tai ir pasitikėjau juo. Vasarą su šeima važiuojam prie kokio ežero, o šiaip tai kasdien po miestą – darbas, parduotuvė. Į mėnesį gal tūkstantį kilometrų, gal pusantro nuvažiuoju. Na ir gerai, automobilis „laiko“ – per metus tik visų ratų guolius, paskirstytoją, žvaklaidžius bei dar keletą smulkmenų pakeičiau.“ Apie panašią statistiką gana įdomios informacijos galima rasti prieš kelis mėnesius buvusiame Autoplius.lt naujienlaiškyje – jį galite rasti čia.

Tokie yra dažniausi Lietuvos vairuotojų poreikiai. Tik ar jiems patenkinti išties reikalingas beveik penkių metrų ilgio neekonomiškas, didelis, brangus ir senas universalas?