Slaptas Rusijos benzinvežis ZIL: kodėl jis taip keistai atrodo?

Savo neįprasta, pažeminta pakaba ir neįprasta išvaizda nuotraukose matomas ZIL modelis stebino visus, kurie jį tik išvysdavo. Tiesa, pastarųjų nebuvo daug, nes projektas buvo slaptas.

Vieni pasakojo, kad automobilis buvo kurtas kelionėms Maskvos tuneliais, kiti teigė, kad juo keliauja pirmus šalies asmenis lydintys kariai. Sklandė gandai, kad tokia keista išvaizda slepia naują karinį šarvuotį, nors tikroji žemo ZIL istorija visiškai kitokia.

Ji prasidėjo 1960 metais, kai buvo nuspręsta keisti šalies vadovų automobilių parką. Aišku, prieš tapdami „vyriausybiniais“, automobiliai būdavo ypač kruopščiai bandomi. Kelių ir bekelių tarybų šalyje užteko, tačiau trūko degalinių.

Būtent todėl ZIL gamyklos inžinieriai, bandymai naujausius modelius, kartu turėjo vežiotis ir degalų atsargas. Dabar jau pamiršto benzino A-72 buvo galima gauti tik Maskvoje, o kuo toliau į šalies gilumą tuo sunkiau buvo ir su A-66 markės benzinu. Beje, pastarasis vis tiek netiko prabangiems ZIS‘ams (tuometiniams limuzinams), todėl paskui bandytojus visada važiuodavo degalus gabenantis sunkvežimis.

Dar viena problema buvo mažas aprūpinimo sunkvežimių greitis. Limuzinai, galintys pasiekti iki 140 km/val. greitį, dažniausiai, nulėkdavo toli į priekį, o vėliau turėdavo laukti, kol atvyks degalai. Būtent tada ir gimė idėja sukurti sunkvežimį iš nurašyto šarvuoto limuzino.

Šarvuotą ZIS 115 išardė – nuėmė kėbulą ir ant važiuoklės sumontavo sunkvežimio ZIL 157 kabiną. Taip buvo sukurtas simpatiškas krovininis transportas, galintis pasiekti 120 km/val. greitį, ir buvo išspręsta greito degalų pristatymo problema.

Aišku, laikui bėgant technologijos tobulėjo, todėl 1980 m. Olimpiadai buvo sukurtas kitas benzinvežis, tam panaudojus ZIL 114 bazę. Automobilį, kaip ir jo pirmtaką, kūrė be brėžinių. Specialistams užteko eskizo.

Pagal jį buvo sumontuotas ZIL 113G 300 AG variklis, užkelta karinio ZIL 131 kabina, papuošta nauju bamperiu, ant stogo buvo sumontuotas kabiną saugantis spoileris. Tiesa, pasiekus 170 km/val. greitį – būtent iki tiek įsibėgėdavo naujadaras – spoileris paprastai nulėkdavo ir jį tekdavo montuoti iš naujo.

Netrukus buvo surinktas modelis su 315 AG varikliu bei automatine transmisija. Kaip tik tada automobilis pasirodė Maskvos gatvėse ir davė pradžią legendoms. Ypatingai buvo tie, kuriems pavyko pažvelgti į sunkvežimio vidų – odinės sėdynės, reguliuojama vairo kolonėlė, keturių varančių ratų sistema.

Tie, kurie su sunkvežimiu prasilenkdavo keliuose, vėliau pasakojo, kad jis pro 100 km/val. greičiu važiuojantį automobilį pralėkė kaip pro stovintį. Nepaisant visų pasklidusių legendų, pažeminti ZIL modeliai ir toliau atlikdavo paprasčiausias funkcijas – bandymų metu gabendavo degalus, kitu laiku – atsargines detales.

Byrant Sovietų sąjungai, ZIL gamykla išgyveno ne pačius geriausius laikus, tačiau „Kūlverstukams“, kaip buvo pakrikštyti keistieji sunkvežimiai, atsivėrė naujos galimybės. Besikuriančiam smulkiajam verslui reikėjo krovininio transporto, tačiau „Kūlverstukai“ buvo per daug brangūs.

Situaciją buvo mėginama gelbėti rinkai pasiūlius modelį ZIL 4305. Ši versija turėjo nebe limuzino, o 150 AG 6,0 l dyzelinį sunkvežimio variklį, 5 pavarų MPD ir įprastą sunkvežimiams sąrangą. Deja, supaprastintos versijos gamyba taip ir nebuvo pradėta, o paskutinis „Kūlverstukas“ į metalo laužą iškeliavo 2000 metais.

Susiję straipsniai