Tadas Lučkaitis: „driftas“ ir „Fast Lap“ – jėga!

Jeigu kokiose nors varžybose dalyvauja Tadas Lučkaitis, kitiems geriau žinomas kaip Fiestas, tai daugiausia merginų dėmesio sulaukia jo „Nissan 240SX RPS13“. Šis modelis atgabentas iš Japonijos, o ten buvo demonstracinis gerai žinomos automobilių tobulinimo srityje „Yashio factory“ įmonės modelis. Verta paminėti, kad šios įmonės firminė spalva – kiek neįprasta mūsų šalyje – rožinė. Rožinis ir „Hello kitty“ lipdukais puoštas automobilis labiau tinka prie „driftingo“ kultūros, kur labiau būdingos ryškios automobilių spalvos, bet puikiai išsiskiria ir „Fast Lap“ varžybų dalyvių gausoje.

– Trumpai apie save – kuo užsiimi gyvenime, be lenktyniavimo?

– Esu santechnikas iš Druskininkų. Tiesa, ne toks greitas, kaip odontologas iš Vilniaus ar automobilių prekeivis iš Kauno. Jei tiksliau, tai prekiauju šildymo ir santechnikos įranga.

– Na prisipažink, kaip gi prasidėjo tavo dalyvavimas „Fast Lap“ varžybose?

– Apie „Fast lap“ varžybas sužinojau iš draugų. Mano automobilis puikiai tinka ne tik „driftui“, tad labai buvo įdomu, ką aš galiu su juo pasiekti žiedinėse lenktynėse.

Su labai geru draugu nutarėm, kad reikia dalyvauti, tad budėjom prie kompiuterio ir laukėm kada prasidės dalyvių registracija. Apie pirmą valandą nakties sulaukėm ir užsiregistravom.

Tačiau buvo labai nedrąsu šokti į trasą su labiau patyrusiais, tad nusprendžiau, jog reikia nors kartą nuvažiuoti ir pamatyti trasą gyvai, o ne kompiuterio ekrane, tad prieš lenktynes automobilis „atlaikė“ ir kelias treniruotes „Nemuno žiede“.

– Kadangi neapsiriboji viena automobilių sporto šaka, papasakok, kokie tavo pasiekimai?

– Mano pasiekimai automobilių sporte gan kuklūs. „Driftingo Čempionato“ bendrojoje įskaitoje pernai likau vienuoliktas, o „Drift Nations Match“ varžybose Japonijoje užėmiau septintąją vietą.

Labai noriu dar kartą nuvykti į Japoniją ir dalyvauti vietinėse varžybose – ten „šerti“ nerealu! Tiesa, treniruotis kiek noriu ir kur noriu dažnai riboja labai įvairūs dalykai.

– O kur dalyvauti smagiau – žiedinėse lenktynėse ar „driftingo“ varžybose?

„Driftas“ patinka, nes tai – tarsi mažytė riba tarp tobulo slydimo ir didžiulės klaidos– Žiedines lenktynės patinka tuo, kad varžaisi pats su savimi ir įtampa trunka daug ilgiau, nei per „drifto“ važiavimus: praktiškai kiekviename posūkyje sau kalbu, kad nepersistengčiau.

„Driftas“ patinka, nes tai ne tik varžybos, bet ir gyvenimo būdas: emocijų protrūkiai, improvizacijos, mažytė riba tarp tobulo slydimo ir didžiulės klaidos, o važiuojant – jokios įtampos, tik plati šypsena veide. Viską paaukočiau, kad vėl turėčiau galimybe susirungti Japonijoje su vietiniais „driftingo“ dievais, tokiais kaip Nobushige Kumakubo ar Daigo Saito. Ten būnant pasijaučia tikroji šio sporto dvasia.

Sudėjus visus privalumus ir trūkumus, man arčiau širdies vis dėlto „driftas“, tačiau atsisakyti dalyvavimo „Fast Lap“ tikrai negaliu.

– Ruošiantis varžybose visada nutinka kokių nors kuriozų. Gal turi papasakoti linksmų arba, atvirkščiai, pamokančių istorijų?

– Ruoštis varžybom pradedu, kai lieka labai mažai laiko, tad taip jau išeina, kad įvyksta visko.

Man labai pasisekė, kad turiu labai gerus „JDMart“ komandos draugus Prienuose, tai yra Doggy (Romas Tamulevičius) ir Ramas (Ramūnas Brūzga), kurie man padeda iškilus problemoms.

Pavyzdžiui, praėjusių metų vieno „Fast Lap“ etapo išvakarėse sustreikavo mano turbinos valdymo sistema, tad anksti ryte teko važiuoti į Prienus ir žadinti Romą, kuris ne tik paskolino naują valdymo sistemą, bet ją ir sumontavo.

Tuomet su labai didele šypsena lėkiau link Kačerginės. Deja, per tuos skubėjimus pamiršau namie užpakalinį spoilerį, bet tėtis nepatingėjo ir atvežė man jį iš Druskininkų.

– Ką per šią žiemą patobulinai savo automobilyje?

– Absoliučiai nieko. Man patinka vairuoti, o ne sėdėti garaže prie automobilio, todėl savo „Nissan“ pirkau paruoštą.

Tiesa, Japonijoje po „Drift Matsuri“ liko mano naujos sėdynės, buferiai ir diržai, bet jų teks kurį laiką palaukti.

– Ką aukoji dėl varžybų?

– Pirmiausia, kaip ir visi, aukoju savo algą. Dauguma draugų aukoja gerus santykius su antrosiomis pusėmis, kai nori pabūti garaže ir susiplanuoja važiuoti į „Fast Lap“, o ne į Egiptą. Aš tos, sakykime, problemos, neturiu.

Tėvai palaiko mano laisvalaikio būdą, tad ir šeimoje nebūna pykčių.

– Galbūt turėtum patarimų naujokams, kurie tik ruošiasi pirmą kartą dalyvauti „Fast Lap“?

– Labai pasiteisino mano nuvažiavimas į trasą prieš lenktynes: apsižiūrėjau, kaip geriausia važiuoti, kokias trajektorijas rinktis, tad siūlau ir kitiems tą patį padaryti.

Saugokit save ir kitus. Pirmus kartus siūlau važiuoti ne dėl medalio, o dėl praktikos ir patirties.

– Kokia paprastai būna tavo lenktynių diena? Kaip ji prasideda?

– Prieš kiekvienas varžybas neišvengiu trupučio malonaus jaudulio. Ryte atsikeliu be žadintuvo, ir, pamatęs gerą orą, apsidžiaugiu kaip mažas vaikas, gavęs saldainį. Tada išgeriu kavos ir kokias 20 minučių svarstau, ar jau važiuoti, ar dar anksti. Visada sustoju degalinėje, nusiperku ką nors skanaus ir važiuoju toliau. Dažniausiai iš Druskininkų tenka važiuoti vienam, tad sulaukiu žinučių iš draugų su klausimais ar jau išvažiavau, ar viskas gerai.

Atvažiavus pasitinka draugai. Vieni dalina patarimus, kaip sureguliuot pakabą, kiti pajuokauja, jog atsivežė „šlipsą“, tad galiu būti ramus. Po varžybų dažniausiai būna „afteris“, pasipasakojam įspūdžius ir aptariam tolimesnius planus.