„1000 pasaulio stebuklų“ grįžo iš kelionės: kuo sunkesnis kelias, tuo įspūdingesnė Islandija

Kelionių projekto „1000 pasaulio stebuklų“ kūrėjai Audrius ir Alma Sutkai baigė beveik du mėnesius trukusią kelionę po Islandiją. Vien saloje jų „ Defender“ odometras pasipildė daugiau nei 6500 kilometrų, o visa kelionė pirmyn ir atgal sudarė beveik 13 tūkstančių kilometrų. Per juos teko važiuoti F tipo keliais, bristi per upes, ieškoti iš Grenlandijos atplaukusio ledkalnio, lydėti tūkstančius avių iš kalnų ir dar kartą įsitikinti – norint pamatyti laukinę Islandiją, turi būti bekelės entuziastu.

„Iš tikrųjų Islandija yra apie orus ir rūbus, ir Islandija yra apie kelią, kurį reikia įveikti. Ten nei autobusu, nei traukiniu, nei mažu lėktuvėliu nenuskrisi – gali važiuoti tik visureigiu. Labai noriu pasidžiaugti, kad mums tai puikiai pavyko“, – kelionę apibendrina A. Sutkus.

Pasak jo, didesnių nesklandumų kelionėje išvengti pavyko. Net dvi sugadintas padangas keliautojas vadina eksploatacinėmis išlaidomis, kurios tokioje kelionėje nėra kažkas netikėto. Daug svarbiau buvo tinkamai pasiruošti Islandijos orams ir nuolat besikeičiančioms kelio sąlygoms.

Sala, kurioje lietus nėra priežastis likti namuose

Audriui Islandija įsiminė kaip vieta, kur žmonės nuo vaikystės išmoksta prisitaikyti prie oro, o ne laukti, kol šis prisitaikys prie jų planų: „Pas juos neegzistuoja toks dalykas, kad, jeigu lietus, miesto šventė atidedama. Jeigu lietus, žmonės vis tiek išeina į miesto šventę, vaikšto po koncertus, valgo ledus. Ir bėga jiems per kapišonus tas lietus, bet jie nekreipia dėmesio, nes tai tiktai lietus. Reikėjo užsidėti tinkamą rūbą.”

Būtent nuolat besikeičiantys orai jam Islandiją pavertė ir vaivorykščių sala. Saulei pasirodant tarp lietaus debesų jos lydėjo kone visos kelionės metu. O kai lietaus būdavo daugiau, pasikeisdavo ir pats kraštovaizdis.

„Važiuoji slėniu, ir kai lyja, bėga ne tik kriokliai – bėga viskas. Bėga maži kriokliukai, upeliai, kurie visame pasaulyje normaliai tekėtų kaip upeliukai, bet čia tampa kriokliais, nes reljefas juos priverčia kristi. Ten kosmosas – bėga viskas. Kalnuose atrodo kaip baltos užuolaidos. Matėm tokių neapipasakojamų ir neparodomų net per televiziją krioklių“, – įspūdžiais dalinasi A. Sutkus.

Toliau nuo pagrindinio kelio – kita Islandija

Vienu ryškiausių kelionės regionų dar kartą tapo Vakarų fjordai. Pasak Audriaus, nutolus nuo pagrindinio Islandiją juosiančio kelio prasideda visai kita šalies pusė – mažiau turistų, daugiau laukinės gamtos ir kelių, kuriems būtinas tinkamas automobilis.

Čia pora leidosi į savotišką medžioklę – socialiniuose tinkluose pamatę fotografo užfiksuotą iš Grenlandijos atplaukusį ledkalnį, pagal švyturio nuotrauką ir artimiausių gyvenviečių pavadinimus bandė nustatyti jo vietą.

„Mynėme šimtus kilometrų ieškodami to ledkalnio. Aišku, jis buvo aptirpęs, bet užstrigęs prie Islandijos krantų, atplaukęs iš Grenlandijos. Vienas įspūdingesnių pojūčių: eik tu sau, iš Grenlandijos atplaukė ledkalnis, o tu jį radai! Aišku, prieš tris dienas jis buvo labai įspūdingas, ir tos nuotraukos, kai mačiau, tai kažkoks kosmosas. Atrodo, iš dangaus nukrito šimtas ant šimto dydžio ledo gabalas, o mes pamatėm tik dešimt ant dešimt. Po trijų ar keturių dienų, plaunamas šiltesnių srovių, aptirpo,“ – pasakoja keliautojas.

Iki tokių vietų asfaltuoti keliai neveda, todėl „Defender“ šioje kelionėje tapo ne tik namais ant ratų, bet ir galimybe pasiekti objektus, kurie kitu atveju būtų likę neaplankyti. Audrius ne kartą pabrėžė, kad nutolus nuo pagrindinio kelio pravažumas tampa ne papildomu patogumu, o būtinybe.

Penki tūkstančiai avių per vieną dieną

Dar vienas netikėtas nuotykis prasidėjo vietinėje mugėje susipažinus su ūkininke. Ji Sutkus pakvietė dalyvauti kasmetiniame avių suvaryme.

Šiltuoju metų laiku avys Islandijoje laisvai ganosi didžiulėse teritorijose, o rudenį ūkininkai jas surenka iš kalnų. Į darbą įsitraukia šeimos, draugai ir vietos bendruomenės – vieni joja žirgais, kiti važiuoja keturračiais ir visureigiais, padeda šunys bei dronai.

„Dar viena superinė atrakcija, kuriai irgi reikėjo visureigio. Su Alma matėme, kaip ūkininkas per vieną dieną parsivaro penkis tūkstančius avių, plaukėme kartu toje jų jūroje. Tai buvo kažkas. Viskas vyksta tokia bekele, tokiu Mėnuliu. Su žirgais ir pėsčiomis žmonės jas varo. Atrodo kitas pasaulis“, – pasakoja A. Sutkus.

Finišas ten, kur nieko nebesitikėjo

Paskutinėmis kelionės dienomis porai jau atrodė, kad Islandija parodė viską, ką galėjo. Tačiau likus vos kelioms dienoms iki kelto laukė dar vienas F tipo kelias ir apie 40 kilometrų žvyrkelio.

„Jau nebesitikėjau. Atrodė, viskas, Islandija baigta, viskas susidėlioję. Liko trys dienos iki išplaukimo. Atvažiuojame į kanjoną – vėl 40 kilometrų F keliais, žvyrkeliu. Vėl bijai dėl tų ratų. Jau tausoji automobilį, vis tiek nori finišą pasiekti“, – prisimena keliautojas.

Tačiau netikėtai kelio pabaigoje jų laukė vienas įspūdingiausių visos kelionės kanjonų, pavadinimu Hafrahvammar – milžiniškomis sienomis ir beveik visiškai be žmonių. O vos už kelių kilometrų pora atrado dar vieną netikėtumą – karšto vandens krioklį, pavadintą Laugavallalaug.

„Dviese su Alma šventėme Islandijos pabaigą. Sėdi baseine, ir tau bėga karšto vandens krioklys. Niekada gyvenime niekur kitur taip nepajausi. Man tai buvo pirmas kartas. Buvo „wow“, „super wow“. Taip atšventėme pačią pabaigą. Viskas taip gerai susidėliojo. Tokia gyvenimo šventė“, – kelionės finišą prisimena A. Sutkus.

Po 6505 kilometrų Islandijos keliais jo išvada paprasta – ši sala įdomiausia tada, kai nebijai nusukti nuo pagrindinio kelio. Būtent ten prasideda vietos, kurioms reikia tinkamos aprangos, pajėgaus automobilio ir lengvo požiūrio į netikėtumus, kurie čia gali nutikti.

„Islandija bet kokiu atveju yra pasaulio stebuklas ir labai įspūdinga sala“, – apibendrina keliautojas.

Susiję straipsniai