Pirmasis „Honda CR-V" pasirodė dar tolimais 1995 metais. Šiandien galima įsigyti jau ketvirtos kartos, kažkiek pasikeitusį, bet iš esmės tą patį - didelį, patogų, erdvų ir patikimą - automobilį. Nors kai kurie „Honda" modeliai išsiskiria naujovišku, kartais net futuristiniu dizainu, šį kartą japonų dizaineriai nusprendė nerizikuoti. Tiesa, ankstesnės kartos modelis buvo apvalainas ir ramus, o naujausias „CR - V", gavęs naują, modernizuotą platformą, tapo grakštesnis, bet kartu tarsi ir kiek susitraukė. Ilgas, aštrus priekis ir 30 mm pažemintas kėbulas vizualiai pailgino „CR - V", krosouveris tapo proporcingesnis.

Naujojo modelio salonas, lyginant su pirmtakais, tapo jaukesnis, apdailos medžiagos centrinėje priekinio panelio dalyje - malonesnės ir minkštesnės. Kitur jos kietos. Užtat visos detalės, prie kurių reikės liestis - durų rankenėlės, mygtukai ir t.t. - minkšti ir malonūs liesti.

Padaugėjo vietos smulkiems daiktams - vairuotojo ir priekinio keleivio sėdynes skiria atsidarantis net trims puodukams skirtas laikiklis, dalį daiktų galima paslėpti plačiame ir giliame ranktūryje - daiktadežėje su slankiojančiu viršumi.

Spalvotas nedidelis ekranėlis puikiai paslėptas nuo saulės, tačiau jo norėtųsi arba arčiau, arba kiek didesnio. Dabar norint įžiūrėti garso sistemos ir borto kompiuterio informaciją ar sekti galinio vaizdo kameros transliaciją tekdavo gerokai įtempti akis.

Naujasis „CR - V" gali pelnytai didžiuotis puikia ergonomika, nors ekranėlis ir mažokas, valdymo mygtukai patogiai išdėstyti ant vairo. Kaip ir visi kiti - spidometro centre esančio informacinio ekranėlio su ganėtinai dideliais skaičiais, langų atidarymo, veidrodėlių reguliavimo ir k.t. Tik pirmą akimirką kiek glumina jų gausa, bet netrukus pripranti ir pirštai patys pradeda „matyti" kas kur. Dar vienas pliusas - visi mygtukai naktį šviečia ne įkyria, bet aiškiai matoma šviesele.

Prie teisingų sprendimų norėtųsi priskirti ir klasikinės išvaizdos spidometrą su rodyklėmis. Jis „pažįstamas", aiškiai suprantamas ir „papuoštas" plonomis juostelėmis - indikatoriais, kurie dega žaliai jeigu važiuojama ekonomiškai ir pabąla staigiai spustelėjus akceleratorių.

Vairuotojo sėdynė patogi, šoninis palaikymas neblogas. Nugarėlės padėtis reguliuojama, o tai labai praverčia ilgesnėje kelionėje.

Vietos užtenka ir užpakalinių sėdynių keleiviams. Specialiai jiems išvestas ir šildymo kanalas. Durelės atsidaro plačiai, tad nebus sunku nei įkelti kėdutę, nei įsėsti aukštesniam ar stambesniam keleiviui.

Naujasis „CR - V" turi gerokai talpesnę bagažinę negu pirmtakas. Sulanksčius užpakalinių sėdynių eilę, erdvės padaugėja, tačiau apie visai lygų paviršių galite pamiršti - sėdynės tiek nenusilenkia. Beje, nulenkti sėdynes galima tiek pačiam, tiek patraukus už specialios rankenėlės. Šis būdas - greitesnis ir efektyvesnis. Tik reikia nepamiršti nuo sėdynių susirinkti daiktų.

Bandytas modelis turėjo 2,2 l 128 AG dyzelinį varikį ir 5 pavarų APD. Pirmuosius kilometrus automobilis atrodo tingus ir lėtas, tačiau spidometras dega žalia spalva, informuodamas apie taupų ir ekologišką važiavimą. Savo darbą dirba „žaliasis Econ" režimas, įjungiamas paspaudus šalia vairo esantį ryškiai žalią mygtuką. Esant įjungtam šiam režimui variklis lėčiau reaguoja į akceleratorių, lėčiau greitėja.

Deja, išskyrus žalią spalvą, jokios papildomos informacijos apie tai, kiek kuro pavyko sutaupyti arba kiek sumažinti CO2 išmetimą, sistema nepateikia. Apie taupymą galima spėlioti tik pagal kuro sąnaudas, kurios, po trijų dienų važiavimo, „eco" režimą keičiant „Sport", ir važiuojant tiek mieste, tiek ir užmiestyje, siekė 6,8 l /100 km.

Išjungus :Eco" režimą automobilis tampa greitesnis ir staigesnis, tačiau nustebino kitkas. Daugelyje bandytų modelių įjungus „Sport" režimą, „Eco" režimas išsijungdavo automatiškai. Naujajame „CR - V" šie režimai veikė kartu...

Gamintojas teigia, kad papildomas dėmesys buvo skirtas automobilio garso izoliacijai, tačiau dirbančio variklio keliamas garsas, net ir važiuojant ramiai, girdėjosi ganėtinai aiškiai. Važiuojant „Sport" režimu tai nuteikia maloniai, tačiau dirbant įprastu „D" režimu norėtųsi mažiau triukšmo.

Automobilis gavo jau gerai pažįstamą 5 pavarų APD. Naujovė - minėtas „Sport" režimas. Taip pat modelis gavo prie vairo sumontuotus pavarų perjungimo „lapelius", tačiau jų veikimo algoritmo taip ir nepavyko perprasti. Atskiros pavarų perjungimo svirties padėties, numatančios, kad pavaras perjunginės pats vairuotojas, nėra. „Lapeliais" pavaras galima pradėti perjunginėti bet kuriuo momentu, tačiau „džiaugtis" tuo automobilio kompiuteris leidžia palyginti trumpai ir netrukus vėl pats perima valdymą. Bandymų metu jungti pavaras „aukštyn" spėjau, tačiau „žemyn" sistema visada perjungdavo pati.

Nors, lyginant su ankstesne karta, naujasis „CR - V" kiek sumažėjo, jis liko ganėtinai aukštas automobilis, puikiai tinkantis ne tik kartais nenuspėjamoms miesto gatvėms, bet ir prastesniems miško keliukams. Pakaba buvo modernizuota, ji tapo minkštesnė, tačiau automobilio valdymas dėl to nenukentėjo. Jis puikiai klauso vairo, lengvai įveikia posūkius ir išlaiko trajektoriją. „Gulintys policininkai" ir nedideli nelygumai beveik nejuntami, prieš didesnius, tausojant transportą priemonę, šiaip ar taip reiktų pristabdyti.

Tai, kad modelis gaminamas jau beveik 20 metų, rodo jį esant paklausų. Aišku, konkurentų šiame segmente „Honda" netrūksta ir „CR - V" nėra pats pigiausias variantas, tačiau gera, per keliolika metų užsitarnauta reputacija, įdomus dizainas ir neblogos vartotojiškos savybės - patogus salonas, subalansuota važiuoklė ir t.t. - gali tapti rimtu argumentu kovoje už „vietą po saule".